Mėgstamų kvepalų aromatas – intymiausia moteriškumo deklaracija ir asmenybės išraiška

Šarvai ir svajonės

Socialiniai ir kultūriniai moteriškumo idealai, moterį vaizduojantys kaip švelnią mūzą, į kurią malonu žiūrėti, pralaimi realybei, kurioje dažniau primeni jauniklius ginančią liūtę ar šarvuotą karžygę nei romantišką dievaitę, kuri dėl milijono priežasčių negali ar nenori sau leisti nėriniuotų apatinių, ilgesingų atodūsių ir įsimylėjėlių atvaizdais ištapytų porceliano puodelių. Mėgstamų kvepalų aromatas – pati intymiausia moteriškumo deklaracija ir asmenybės išraiška, prasiskverbianti pro šarvus, socialinius vaidmenis ar nuotraukų koregavimo programų filtrus, buitį bent akimirkai paverčiančius švente.

Užtenka tiesiog įkvėpti kvepalų aromato ir jam pasiduoti, prisimerkiant iš malonumo, tik vėliau suvokiant, kad įsigijai svajonę.

Parfumerija – tikras svajonių fabrikas, gaminantis kvepalų buteliuko formos ginklus manipuliacijai realybe. Pagrindiniai klausimai, kuriuos užduodi sau, atsakingai rinkdamasi kvepalus parfumerijos parduotuvėse: „Kuo aš norėčiau būti šiandien?“ ir „Kokį įspūdį apie save noriu palikti aplinkiniams?“, nors dažniausiai užtenka tiesiog įkvėpti kvepalų aromato ir jam pasiduoti, prisimerkiant iš malonumo, tik vėliau suvokiant, kad įsigijai svajonę, – tai, ko tau slapta trūksta, kompensuodama kvapo sukeliama emocija.

Pirmasis mano susidūrimas su moteriškumu parfumerijoje įvyko maždaug 1985 metais, kai išmokau atsirakinti devyniais užraktais nuo mano smalsumo saugomą mamos lobyną ir į „Lancôme“ „Climat“ kvepalų ekstrakto buteliuką pripyliau vandens. Darželinukės protas sufleravo, kad jeigu skysčio kiekis buteliuke bus toks pats, koks buvo, mama nepastebės tokio nepaaiškinamo jo sumažėjimo. Kvepalų skystis virto balkšvu pienu, mano planas išlikti nepastebėtai neišdegė, o pamačiusi sugadintus kvepalus išdidžioji mano mama apsiverkė – „Climat“ buvo jos svajonių kvepalai, deficito laikais gauti itin sunkiai. Ypatingojo mamos kvepinimosi ritualo stebėjimas, aromato lašams subtiliai pražystant ant odos įmantriausiais akordais, man suformavo aiškią ateities viziją: noriu būti kosmonautė, mokslininkė ir būtinai turėti daug kvepalų.

Kosmonaute, tiesa, taip ir netapau, tačiau parfumerijos, moteriškumo ir svajonių išsipildymo koreliacija tikiu ir dabar. Kvepėti tuo, nuo ko jautiesi pakylėta, uoslės ir emocijų ryšiui atliekant savo darbą, ir jaustis laimingai, nesiteisinant, kodėl taip jautiesi, – emancipacija, modernioji visuomenė ir šiuolaikinė parfumerija tam suteikia visus įrankius ir priežastis.

Rožės ir bijūnai

Moteriškumui tradiciškai priskiriamos švelnumo, subtilumo, jautrumo, trapumo ir laikmečio standartus atitinkančios estetinio grožio savybės parfumerijoje virsta maloniais gėlių akordais ir natomis. Tarsi gėlių žiedlapius primenantys skaistalai, paryškinantys romantiškus damų portretus, rožės, bijūnai ir vyšnių žiedai skleidžia aromatus iš prašmatnių buteliukų ir dalija žaismingos, jaunatviškos ir romantiškos būties pažadus. „Maison Francis Kurkdjian“ „Féminin Pluriel“ su klasikine romantiškų gėlių puokšte ar to paties kūrėjo „À la rose“, dvelkiantys rasotomis rūmų sodo rožėmis ankstyvą rytą, – vieni gražiausių subtilaus moteriškumo atvejų šiuolaikinėje parfumerijoje. Šiai grupei taip pat priskirčiau „Acqua di Parma“ „Rosa Nobile“ ar „Peonia Nobile“ – tas pats rasotas rūmų sodas, kuriame norisi skaityti popierines knygas ir gerti popietės arbatą iš porcelianinio puodelio.

Populiarieji „Parfums de Marly“ „Delina“, kurių kvapą pastaruoju metu galima atpažinti daugelyje masinio susibūrimo vietų, tobulai iliustruoja socialinių vaidmenų modernioje visuomenėje ir romantiškos prigimties sankirtas: tarsi iš praėjusių laikų romanų atkeliavę rožės, bijūnai ir svajingu sultingumu dvelkiantys ličiai sutramdomi griežtais žalumos akordais, mediena ir prieskoniais. Šiuolaikinės moters aromatas, sujungiantis svajingą moteriškumo klasiką ir išmaniojo amžiaus modernumą itin fotogeniškame matiniame kvepalų buteliuke.

Asmenybės deklaracija

Moterys, keičiančios pasaulį ir drąsiai siekiančios savo svajonių, parfumerijoje visada buvo vienas pagrindinių privalomų aromato legendos bruožų. „Caron“ „Tabac Blond“ 1919 metais pasakojo istoriją apie modernias paryžietes, pirmąkart istorijoje viešai rūkančias šviesaus tabako cigaretes: Pirmasis pasaulinis karas moterų vaidmenį, laisves ir teises pakeitė negrįžtamai. „Caron“ „En Avion“, 1932 metų kūrinys, pasakojo apie pirmąsias moteris lakūnes, išdrįsusias siekti dangaus.

2017 metais pristatyti „Guerlain“ „Mon Guerlain“ – asmeniniu pavyzdžiu ir aktyvia humanitarine veikla pasaulį keičiančios Angelinos Jolie legenda, dvelkianti gurmaniškomis levandomis ir vanile. „Hermès“ „Twilly d’Hermès“ – savitas imbierų ir tuberozų derinys modernioms intelektualėms, ieškančioms savo tapatybės. Tai, kas bendro tarp šių keturių aromatų, – uoslę ir tradicinės visuomenės taisykles erzinantys akordai, priverčiantys atkreipti dėmesį į aromato sklaidos aplinkoje priežastį, turinčią asmeninę nuomonę.

Parfumerijoje ryškioms moterims dedikuoti aromatai dažnai dvelkia tuberozomis – įnoringomis baltomis gėlėmis, išsiskiriančiomis ypač svaiginančiu aromatu, nesunkiai galinčiu sukelti galvos skausmą. Nuo penktajame dešimtmetyje sukurtų elegantiškųjų „Robert Piguet“ „Fracas“, „Editions de Parfums Frederic Malle“ kvepalų „Carnal Flower“, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio, iki Kim Kardashian fenomeną vėl patvirtinusio KKW aromato „Crystal Gardenia“, kurio tiražas buvo išparduotas vos per tris valandas nuo jo patekimo į prekybos vietas.

Tuberozų, naktį žydinčių gėlių, legenda ir „nosių“ verdiktai apie jų sąsajas su šiek tiek nuodingu bei pavojingu moteriškumu, aktualūs ir išmaniajame amžiuje.

Gurmaniškas humoras

Nuošalyje palikdama seksualius ir gundančius aromatus, kuriems iki šiol meldžiasi daugybė kvepalų naudotojų, šventai tikinčių, kad kvepalai – gundymo priemonė, ir parfumerijoje ieškančių feromonų ir afrodiziakų, noriu priminti, kad žmogiškųjų feromonų mokslininkai iki šiol nerado, nors aktyviai ieško jau gerą dvidešimtmetį.

Šiuolaikinėje parfumerijoje, kuri moteriškumą pagaliau mato ne kaip jausmingo seksualumo sinonimą, išryškėjo smagi gurmaniško humoro tendencija. „Liquides Imaginaires“ „Dom Rosa“, „Etat Libre d’Orange“ „Remarkable People“ – akimirksniu atpažįstamas nuotaikingas šampano akordas; „Penhaligon’s“ „The Ruthless Countess Dorothea“ – stiprus baltasis vynuogių vynas cheresas ir jame nuožmiosios grafienės mirkomi imbieriniai sausainiai. Tai tik keli pavyzdžiai iš šios naujosios gurmaniško humoro tendencijos, akimirksniu radusios kelią į nosis bei širdis.

Aromatai, kurie primena degintą cukrų vaikystės bažnytinių atlaidų saldainiuose, zefyrus ir kitus kaloringus skanėstus, – taip pat tam tikra moteriškumo išraiška pasitelkiant kvepiančias gurmaniško humoro priemones. Prisimenate, perkame ne kvepalus, o svajones – ir beprotiškame pasaulyje nuo daugiaveidiškumo pavargusi moteris nesąmoningai nori be kaltės jausmo mėgautis skanėstais, lyg vaikystėje jaustis saugi, visą dieną nuo savo odos užuosdama tai, kas kadaise buvo džiaugsmo šaltinis. „Maison Martin Margiela“ „Replica Funfair Evening“ – mano vaikystės atlaidų saldainiai, cukrus, karamelė, anyžiai ir visa tai, ką galima rasti ledinukų lentynose: užuodi ir norisi šypsotis. Net ir garsusis „Maison Francis Kurkdjian“ šedevras „Baccarat Rouge 540“ daugeliui kelia ne raudonojo krištolo gelmės, bet deginto cukraus ar cukraus vatos asociacijas. Prisiminimų ir patirčių filtrai, lemiantys aromatines asociacijas, yra stipresni už bet kokias teorines akordų piramides.

Moters portretas

„Editions de Parfums Fredeéric Malle“ šedevras „Portrait of a Lady“ – neprilygstamas moteriškumo išaukštinimas, moterį pakylėjantis į baroko paveikslus ir karūnuojantis pasaulio valdove. Didingas maksimalios galios aromatas, galintis savimi nesunkiai užpildyti visas Romos ar Vilniaus bažnyčias. Ne, tai ne Sandro Botticelli „Veneros gimimas“, kurį daugelis tituluoja moteriškumo etalonu, – „Portrait of a Lady“ yra visos buvusios, esamos ir būsimos aristokratiško išdidumo moterų kartos, paženklintos rožės ir pačiulio santuoka. Iškilusis parfumerininkas Dominique’as Ropionas, 2010 metais sukurdamas „Portrait of a Lady“, priverčiančiu ištiesti nugarą, iškelti galvą, pajausti išdidumą ir atgauti vidinį orumą, už nuopelnus moteriškumui nusipelnė ne vienos karalystės.