Niko PIROSMANI (1862–1918) buvo savamokslis tapytojas, girtuoklis, valkata. Bet per jo parodos atidarymą Paryžiuje Luvro prieigas saugojo raiti gvardiečiai, gruzino kūrybą pristatė Prancūzijos kultūros ministras, o ją pamatyti galėjo tik elitiniai svečiai, gavę vyriausybės kvietimus.
SKANAUS! Pirosmani net gražiausiame sapne nebūtų išvydęs tokio vaizdelio. Jis savo meną vertino labai rimtai, net gyvendamas pusbadžiu pirkdavo brangiausius dažus Tbilisio (tuometinio Tifliso) „Blanc et Noir“ parduotuvėje, o jos savininkas negalėjo suprasti, kam to reikia. Išties – kam? Pirosmani tapė užeigų iškabas, už jas imdavo grašius ir nereikšdavo pretenzijų, kai po pusmečio jo menas atsidurdavo sąvartyne. Jis, gruzinas, buvo labai išdidus žmogus, bet – įvarytas į kampą: meną vertino kaip galimybę išgerti ir nebadauti. Per vėlai patyrė, kad yra įdomus ne tik smuklininkams, ir turbūt nežinojo, kas tas Luvras.