Meilė, verta 5 tūkstančių eurų

Kita vertus, manau, jei žmogus norės pasukti į kairę, tai ir pasuks, nesulaikys jo jokie stebėjimai ir nepasitikėjimai. Ir gal net atvirkščiai – kuo labiau stengsiesi sulaikyti ir sustabdyti, tuo labiau trauks tas uždraustas vaisius. Žodžiu, buvau protinga – nepersekiojau ir neieškojau įkalčių.

Ylos maiše nepaslėpsi. Vieną dieną visiškai atsitiktinai pamačiau savo gražuolį iškalbingai bučiuojantį grakštų ilgakojės blondinės kaklą.

Bet ylos maiše nepaslėpsi. Vieną dieną visiškai atsitiktinai pamačiau savo gražuolį iškalbingai bučiuojantį grakštų ilgakojės blondinės kaklą. Buvo toks įsijautęs ir užsimiršęs, kad net nepastebėjo, kaip spragtelėjau telefonu ir šitaip įgijau neatremiamą įkaltį. Tiesa, dar pasekiau, kaip neatitraukdami vienas nuo kito sušoko į automobilį ir nukūrė neaiškia kryptimi, tačiau kuo aiškiausiu tikslu.

Oi kaip užviriau. Oi kaip įniršau. Ir jau tada grįžusi namo iškrausčiau visas brangiausiojo kišenes. O atsivertusi telefono pokalbių išklotinę aptikau numerį, kuriuo skambinta kone 50 kartų per dieną! Taip pat ir naktimis. Taigi, tapo aišku: mano pasitikėjimu pasinaudota. Kaip galėjau būti tokia akla ir kurčia, kad net gulėdama santuokinėje lovoje nesupratau, koks meilės romanas nesibaigiančių SMS pavidalu rutuliojasi tiesiai po mano antklode...

Be paliovos vaikštinėjau iš kampo į kampą ir sukau galvą, kaip čia pasielgus. Nenorėjau žemintis ir pulti priekaištauti ar kelti audros. Tuo labiau, kad turėjome du paauglius vaikus, kurie dievino tėvą. Tylėti irgi buvo neįmanoma. Bet šovė išganinga mintis: įsigijau naują telefono kortelę ir iš jos išsiunčiau abiem balandėliams tą nuostabiąją nuotrauką. Tuo metu, ko gero, jie dar tebebuvo vienas kito glėbyje (mat maniškis buvo iš anksto informavęs apie senų draugų susitikimą užmiestyje), tad turėjo galimybę aptarti ir būsimą strategiją, ir taktiką. Sumišimo turėjo būti tikrai nemažai – juk reikėjo įminti mįslę, kieno čia darbelis, o ir pabandyti nuspėti, kaip visa tai klostysis toliau ir kaip protingiausia būtų pasielgti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Pirmąją meilę prisimenu net praėjus 40 metų“

Netrukus iš vyro telefono atėjo žinutė. Vietoje teksto – klaustukas. Suėmė juokas. Vis dėlto staigiai sumečiau, kad galiu jį erzinti ir toliau. Parašiau: „5 000“ (tuo metu oficiali Lietuvos valiuta jau buvo euras). Paskui pasigailėjau, kad pagąsdinau tokia menka suma. Nejaugi tik tiek verta jo ramybė ir gražus mūsų santuokos fasadas?

Ilgą laiką nesulaukiau jokios reakcijos – telefonas tylėjo. Tačiau už pusvalandžio paraudusiais skruostais, dirbtine šypsena ir prakaituotais delnais brangiausiasis jau ir pats įžengė pro namų duris. Suskubau išjungti savo slapuko telefono garsą. Vyrelis buvo keistai kalbus, tik plepėjo vis nei šį, nei tą, atšalusią vakarienę tik paknaibė šakute, bet taip ir nevalgė. Staiga pašokęs stvėrė ir išnešė iškratyti katės kraiko dėžutę (ko nebuvo daręs mažiausiai trejus metus), grįžęs įsijungė televizorių ir net nepastebėjo, kad aš irgi it nesava.

Visą naktį neužmigau. Nuo šono ant šono vartėsi ir mano brangiausiasis. Kai susikaupusi kuo ramesniu balsu pasiteiravau, ar kas blogo darbe nenutiko, jis tik atsiduso ir kažką neaiškiai numykė. Įkyri nebuvau.

Ryte jis pašoko iš lovos, o aš apsimečiau, kad dar tebemiegu. Kai likau viena, vėl supypsėjo mano slaptasis telefonas: „Nesupratau...“ Parašė, ko gero, dar tebelipdamas laiptais. Iš karto patikslinau: „EUR“. Ir vėl tyla. Bet mano įniršis išgaravo ir virto tyliu, saldžiu pasimėgavimu, o gal net ir kerštu.

Deja, geležinė nebuvau. Net keletą dienų nesulaukusi jokios reakcijos į 5 000 eurų pretenziją, vieną vakarą pratrūkau – kaip įmanydama ramiau ir santūriau, neįskeldama ugnies ir nesisvaidydama žaibais. Ir pakišau po nosim tą nelemtą išdavikę nuotrauką – gerokai padidintą ir išspausdintą spalvotu spausdintuvu.

Brangusis net amo neteko – dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio nekalbaus ir sutrikusio: tik žiopčiojo kaip žuvis, išmesta į krantą, braukė nuo kaktos staiga išpylusį prakaitą ir nepakeldamas akių sau po nosim murmėjo:

– Tai tu, tai tu, tai tu...

Taip. Tai buvau aš. Ir tikrai ne įkyri persekiotoja, nepasitikinti savo vyru, ir ne šuo Cerberis, ir ne seklys Morka. Bet ir ne višta, kuriai po nosimi galima krėsti tokias kiaulystes. Ir dar pareiškiau, kad nepageidauju girdėti jokių pasiaiškinimų, tik palieku jam teisę apsispręsti: aš ir mūsų vaikai, ar ji, toji jauna gražuolė iš apatinio trikotažo katalogo. O kad iki galo pasimėgaučiau savo triumfu, pasiteiravau, ar mano ponas norės žinoti apie „atsakomąjį ėjimą“, ar man verčiau padaryti tai tyliai?

Be abejonės, to daryti neketinau ir neketinu, bet klausimas tikrai buvo veiksmingas – brangusis dabar saugo mane kaip akies vyzdį, net kulniuoja į mano literatūrinės draugijos vakarėlius, nors anksčiau vis sakydavo, kad jaučiasi ten lyg rakštis užpakalyje. Baigėsi ir susitikimai su draugais. Abu bandome apsimesti, kad tos nuotraukos ir viso siužeto mūsų gyvenime net nebuvo. Tikiuosi, kad kai kada galima pasimokyti ir iš savo klaidų.

TAIP PAT SKAITYKITE: 3 ženklai, kad santykiai nesiklosto taip, kaip norėtumėte