Sugroti tas pačias septynias natas kaskart vis naujai, sugroti taip, kaip niekada iki šiol, – tokia, fortepijono virtuozo Petro GENIUŠO (60) žodžiais, yra meistriškumo esmė. Maestro Petrą drąsiai galima vadinti ne tik muzikos, bet ir gyvenimo improvizatoriumi. „Gyvenimas turi priminti bėgimą su kliūtimis, antraip pasidaro neįdomu“, – šypteli jis.
Keista linkme pakrypęs pasaulis jūsų kasdienybės, rodos, beveik nepalietė: dirbate kaip dirbęs, grojate, dienotvarkėje rikiuojate koncertus. Argi šis laikas neturėtų būti skirtas bent kiek atsipūsti?
Šie metai man, nors ir keista, tokie pripildyti, kad net uodui nėra kur praskristi (juokiasi). Užėjus pandemijai pedagoginis darbas juk nesustojo: dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Škotijos karališkojoje konservatorijoje Glazge.
Turiu įvairių tautybių studentų, bet dominuoja iš Pietryčių Azijos – Kinijos, Pietų Korėjos, Singapūro. Bendravimas su jais persikėlė į kompiuterio ekraną: jie groja per „Zoom“, aš klausausi. Grojimas kamerai šiandien tapo įprastu reiškiniu.
Jums neramu dėl to?
Turbūt visur galima atrasti teigiamų dalykų. Pianistas turi gebėti ne tik gyvai groti, bet ir įrašinėti. Ši sritis dabar labai patobulėjo (šypteli). O tikri koncertai juk sugrįš. Gegužę ruošiuosi groti „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje: pernai su Liudu Mockūnu įrašėme albumą, dabar jį pristatysime.
Planuoju koncertą su Davidu Geringu ir Dalia Kuznecovaite Paliesiaus dvare – šis dvaras jau tapo pasaulinių vardų pamėgta vieta. Sudėtinga, bet aš mėgstu iššūkius: gyvenimas turi priminti bėgimą su kliūtimis, kai privalai įtempti raumenis ir žvalgytis, kokie čia rąstai mėtosi tau po kojomis... Antraip neįdomu. Gyventi įdomiausia tada, kai iš savęs maksimaliai viską išspaudi.