Meilės istorija: „Žinau, kad tai beprotiška, bet įsimylėjau kalinį“

– Atsimeni Jurgį iš mokyklos laikų? Sėdo į kalėjimą. Už žmogžudystę, – kuo ramiausiai kramsnodama sausainį prabilo Vilma.

– Palauk, ar tu apie tą patį Jurgį, su kuriuo šokau mokyklos tautinių šokių būrelyje? – netekau amo.

– Tas pats. Ne tau vienai tais laikais norėjosi su juo šokti, – pamerkė akį Vilma.

– Tai ką jis nužudė: draugę, žmoną, meilužę? – vis dar buvau pritrenkta naujienų.

– Detalių nežinau. Tik girdėjau, kad nemažai metų gavo. Ir visą turtą konfiskavo nukentėjusiesiems žalai atlyginti.

– Ar žinai, kur jis kali? – paklausiau.

– Atrodo, Pravieniškėse.

Tuo tądien mūsų pokalbis apie Jurgį ir baigėsi. Ėjau namo tarsi medinėmis kojomis. Niekaip nepajėgiau atsikratyti vaizdinio: kaip mes su Jurgiu, tvirtai susikabinę, sukame greitą polką mokyklos aktų salėje. O dabar – tik pagalvokit – žudikas.

Tuo tądien mūsų pokalbis apie Jurgį ir baigėsi. Ėjau namo tarsi medinėmis kojomis. Niekaip nepajėgiau atsikratyti vaizdinio: kaip mes su Jurgiu, tvirtai susikabinę, sukame greitą polką mokyklos aktų salėje. O dabar – tik pagalvokit – žudikas.

Adventas – gerų darbų metas – aš bent kalinį prisiminsiu. Nusprendžiau parašyti jam laišką. Parašiau ilgą lyrinį laišką, prisimindama mūsų mokyklos laikus, tada patirtus nuotykius, šokius, jo tvirtas rankas. Prirašiau netgi du puslapius. Paskui nusprendžiau, kad visa tai – nesąmonė. Galutinis laiškas susidėjo iš kelių eilučių: „Labas, Jurgi, ką padarei, kad atsidūrei kalėjime? Gražių žiemos švenčių. Sonata.“

Jis atsakė lygiai taip pat labai trumpai: „Labas, Sonata, aš nužudžiau žmogų. Labai gailiuosi. Linkėjimai – Jurgis.“

Na, taip, visi sugauti ir už grotų pasodinti nusikaltėliai – gailisi. Mane pagavo keista detektyvinė nuotaika – kasdien vis labiau norėjau išsiaiškinti, ką, kaip ir kodėl jis padarė. To ir paklausiau artimiausiame laiške. Atsakymas buvo lakoniškas: „Atvažiuok į susitikimą ir viską atvirai papasakosiu.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Ar įmanoma išmokti atleisti? Padės 4 žingsnių terapija

Kitu laišku griežtai nukirtau, kad į jokius susitikimus su žmogžudžiu nevažiuosiu, kol nežinosiu tiesos.

Jurgis parašė: „Sveika, Sonata, tu net negali įsivaizduoti, kaip mane skaudina apibūdinimas „žmogžudys“. Tiesa, bet labai skaudi. Tokia istorija, kuri nutiko man, gali šiandien ar rytoj nutikti kiekvienam.

Jurgis parašė: „Sveika, Sonata, tu net negali įsivaizduoti, kaip mane skaudina apibūdinimas „žmogžudys“. Tiesa, bet labai skaudi. Tokia istorija, kuri nutiko man, gali šiandien ar rytoj nutikti kiekvienam.“

Net ir tau. Vėlų vakarą, išgėręs taurę vyno, važiavau iš kurso draugų vakarėlio. Automobilio grotuve sukosi smagi klubinė muzika. Buvo tamsu ir gan smarkiai lijo. Asfaltas buvo tamsus ir slidus. Taip, šiek tiek viršijau greitį – tiesiog po susitikimo su senais draugais jaučiausi laimingas. Net nepastebėjau, kaip į blogai apšviestą pėsčiųjų perėją įėjo žmogus be atšvaitų. Atrodė, užkabinau ir pervažiavau kažkokią kliūtį. Kai sustabdžiau ir išlipau iš automobilio, pamačiau ant kelio gulintį vidutinio amžiaus vyrą be gyvybės ženklų. Atvykę medikai konstatavo jo mirtį. Atvykusi policija išsivežė mane. Toliau sekė teismai – artimųjų ašaros, grasinimai ir prakeiksmai man ir būsimiems mano vaikams. Mane nuteisė penkeriems metams (atkalėjau pusę metų). Žalai atlyginti konfiskavo visą turtą. Praradau namus – su meile įrengtą mažą butuką sostinėje. Netekau reputacijos – po kalėjimo juk tikrai negrįši į darbą ministerijoje. Nebeturiu kur eiti. Atvėriau širdį tau šiuo laišku. Sudiev, Jurgis.“

Skaičiau laišką vieną kartą, tada – dar dusyk. Nepatikėjau Jurgio istorija. Atrodė, kaip nurašyta nuo knygos. Turėjau pažįstamą apylinkės teismo sekretorę, paprašiau jos teismų duomenų bazėje patikrinti Jurgio atvejį. Viskas, ką laiške man rašė, buvo tiesa. Supratau, kokie mes greiti smerkti žmogų. Parašiau Jurgiui, kad atsiprašau ir noriu atvažiuoti jo pamatyti. „Man išmaldos nereikia“, – atskrido piktas atsakymas. Visgi po kurio laiko Jurgis atlyžo ir suderinome susitikimo datą bei laiką.

Nuo mokyklos prisiminiau, kad Jurgis mėgsta saldumynus, todėl visą dieną kepiau naminį medaus tortą.

Prieš susitikimą teko iškęsti žeminančias procedūras – tikrino, ar neįsinešu narkotikų, kokių kitų draudžiamų daiktų.

Kai už grotų pamačiau Jurgį – tarsi žaibas trenkė – jis atrodė visai nepasikeitęs nuo mokyklos laikų, tik sustambėjęs, suvyriškėjęs, o tarp antakių susimetusios dvi gilios vertikalios rūpesčių raukšlės. Bet tai vis dar buvo tas pats Jurgis, su kuriuo sukausi Vienos valso ritmu.

Įsimylėjau – beprotiškai, kaip tik jaunystėje įmanoma... Po kelių susitikimų Jurgis pasiūlė susituokti. Taip mes gautume ilgalaikius pasimatymus ir galėtume svaigti nuo vienas kito kvapo, kūnų artumo.

Įsimylėjau – beprotiškai, kaip tik jaunystėje įmanoma... Po kelių susitikimų Jurgis pasiūlė susituokti. Taip mes gautume ilgalaikius pasimatymus ir galėtume svaigti nuo vienas kito kvapo, kūnų artumo.

Dar daugiau – jei aš tapčiau nėščia, būtų svarstoma galimybė į laisvę jį paleisti anksčiau laiko.

Labai abejojau, juk ne tokias vestuves įsivaizdavau nuo vaikystės – už grotų ir stebint filmavimo kameroms. Bijojau net savo mamai prisipažinti, kad pamilau kalinį. Nerimavau, kad mūsų būsimus vaikus mokykloje lydės patyčios. Jaudino ir finansinė šeimos padėtis – Jurgiui po kalėjimo tikrai nebus lengva rasti darbą.

Jei visai atvirai – abejojau, ar išties esu Jurgio gyvenimo moteris, ar tiesiog tik ta, kuri parodė daug dėmesio. Taigi, kol kas darau gerus darbus – lankau ir šelpiu kalinį. Gal ateis diena, kai ir man prireiks kitų žmonių gerumo...

TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija: „Galite smerkti, bet myliu jaunesnį...“