Meksiką išnaršęs Jokūbas Laukaitis: „Pats negalėjau patikėti, ką regėjau...“

„Kada nors toks gyvenimas tikrai atsibos, bet neatrodo, kad artimiausiu metu“, – šypsosi Jokūbas. Energijos, optimizmo ir idėjų jam galėtų pavydėti daugelis. Pirmąjį iš savo internetinių verslų jis įkūrė būdamas penkiolikos, o sulaukęs devyniolikos nepasidavė spaudimui stoti į universitetą ir pradėjo aktyviai keliauti. Neseniai Jokūbas pardavė sėkmingiausią savo projektą – nuolaidų kuponų tinklalapį – ir sutelkė dėmesį į kelionių filmukų kūrimą „YouTube“ platformoje. Be viso to, jam dar lieka laiko skaityti: Jokūbas suskaičiavo praėjusiais metais perskaitęs 62 knygas, o šiemet bandys įveikti 75.

Apskritai Jokūbas nemėgsta veltui švaistyti laiko. Štai ir kelionėse jo tempas toks, kad retas gali spėti paskui. „Man patinka labai aktyvios kelionės, kai bėgi, atrašinėji į emailus, lipi į kalnus, o pavargęs dar sėdi į mašiną ir važiuoji toliau. Bet Meksikoje net ir man buvo kiek per daug bėgimo. Bėdelė buvo ta, kad planuodamas kelionę neįvertinau tikrojo Meksikos dydžio. Taip išėjo, jog žemėlapyje prisidėliojau tiek punktų, kad jų fiziškai nebuvo įmanoma aplankyti per tokį trumpą laiką“, – pasakojo Jokūbas.

Kad pasiektų bent pusę suplanuotų taškų, teko nusispjauti į girdėtus patarimus vengti tam tikrų vietovių, leistis į kelią sutemus. Jokūbas juokiasi: iš pradžių tokios avantiūros kėlė jaudulį, bet kelionės pabaigoje jis jau visai nebesuko dėl to galvos.

„Turistai gali dėkoti serialui „Narcos“, žinių laidoms, knygoms ir filmams. Dabar, nuvykęs į gražiausias Meksikos vietas, nerandi turistų, nes žmonės bijo keliauti. Taip, Meksikoje fiksuojami beprotiški skaičiai žmogžudysčių per metus. Bet beveik visos tos žmogžudystės įvykdytos tarp kartelių. Jei perki kokainą iš kartelio ir jam nesumoki, tikrai tave nušaus. Tokie dalykai iš tiesų vyksta. Tačiau narkotikų prekeiviai neturi tikslo liesti pašalinių, nes jiems papildomos reklamos tikrai nereikia“, – tikina keliautojas. Svarbiausia laikytis įprastų saugumo priemonių, vadovautis šaltu protu. Štai ir Jokūbui sykį teko keisti maršrutą, nes aplinkkelis su kulkų suvarpytais kelio ženklais nežadėjo nieko gero.

Pusę pasaulio išnaršęs Jokūbas Meksikoje viešėjo pirmą kartą – suviliojo aplinkinių pasakojimai apie pasakiško grožio gamtą, masino ir nepažinta kultūra. Nors vaikinas negaili šiam kraštui šiltų žodžių, gražbyliauti neketina – Pietų Amerika jam nepadarė tokio įspūdžio kaip Azija. „Pietų Amerikos civilizacijos buvo senos ir stiprios, bet nepajėgė atsilaikyti prieš kolonistų įtaką. Didžioji dalis žmonių Meksikoje yra ispanai, kurie ženijosi ir maišėsi su vietiniais. Ten būdamas jaučiausi taip, lyg važinėčiau po daug egzotiškesnę ir įdomesnę Ispaniją. Juk net jų istorinius miestus iš tikrųjų pastatė ispanai. Aplankėme ir kelis miestelius, kuriuose gyvena tikrieji vietiniai – majų ar actekų palikuonys. Juose žmonės atrodo šiek tiek kitaip, jų drabužiai kitokie, tarpusavyje jie šnekasi kita kalba. Bet iš tiesų tie miestai gyvuoja tik dėl turistų, meksikiečiai taip nebegyvena. Šiek tiek skaudu dėl to.“

Džiunglėse tebestovintys actekų statinių kompleksai – visai kita šneka. Šiaip jau iškalba nesiskundžiantis Jokūbas juos apibūdina vos vienu žodžiu „wow“. Ir tai visai suprantama – į vieną jų Jokūbas ir jį lydintis operatorius Andrius Šešelgis pakliuvo jau po oficialių lankymo valandų. Prireikė šiokio tokio kyšio, kad pavėlavę keliautojai patektų į saugomą teritoriją, bet besileidžiančios saulės raudonio nutvieksto istorinio miesto vaizdas buvo vertas kiekvieno cento.

„Tie senoviniai statiniai yra labai gražūs, tačiau jų yra be galo daug – daug daugiau, nei aš įsivaizdavau. Maniau, bus dvi ar trys vietos, o ten – dešimtys. Iš tikrųjų jie visi panašūs, tad nepatarčiau ties tuo užsiciklinti. Juk Meksikos gamta be galo graži, tiesiog nereali. Pats negalėjau patikėti, ką regėjau, – Tamul krioklys yra vienas gražiausių, kokį teko matyti. Pusę dienos ten ilsėjomės ir nė vieno žmogaus nesutikome, – atsistebėti negali Jokūbas ir pasidalija dar daugiau rekomendacijų. – Būtinai bendraukite su vietiniais žmonėmis, nes meksikiečiai yra žiauriai draugiški. Jei dar ispaniškai šiek tiek išmoksite, jie jus labai mylės. Aš pats ispaniškai šneku kaip penkerių metų vaikas, bet visi aikčiojo, kaip tai miela ir faina, dar labiau draugauti norėjo.“

Jokūbas – individualistas, todėl iki šiol visuomet po pasaulį klajojo vienas. Kelionė po Meksiką – vos antra, kai prie jo prisijungė dar vienas žmogus. „Tikrai su Andriumi šiek tiek įkyrėjome vienas kitam, tai neišvengiama, – kvatoja Jokūbas. – Mes pradėjome kartu dirbti vienas kito nepažinodami: turėjome keliauti sudėtingomis sąlygomis, naktimis vairuoti ir nemiegoti. Neišvengiamai trinties buvo, bet susitvarkėme. Labai svarbu kalbėtis, ieškoti kompromiso. Sėkmės receptų tikrai nedaliju, nes neturiu šioje srityje daug patirties – juk ilgą laiką keliavau vienas. Man tai patiko, nes keliaudamas vienas niekada nesi komforto zonoje ir iš tiesų niekada net nekeliauji vienas. Bendrauji su visais sutiktais hostelyje, kartu leki pietauti, kartu į kalną kopi. Žmogui reikia žmogaus, negali visada vienas būti. Iš to kyla labai juokingų, įdomių situacijų, kuriose kitu atveju savęs nerastum. 

Sykį visą savaitę vienas važiavau motociklu per Vietnamą. Atvykęs į viešbutį pirmą kartą pamačiau kitą užsienietį – amerikietį. Susižvalgėme, susipažinome po akimirkos. Taip kitą dieną kartu išvažiavome motociklais ir kelyje sutikome olandą – jam padangą nuleido. Stojome jam padėti – netrukus jau trise važiavome, nors visi keliones pradėjome atskirai. Po poros dienų sutikome lenką ir olandą, kurie irgi visai neseniai susipažino. Per tris dienas susidarė visa kompanija – penkiese ištisas dvi savaites kartu važiavome. Panašių situacijų – šimtai.“

Tad kokias istorijas jis artimiesiems pasakoja grįžęs į Lietuvą? „Nepasakoju“, – šypsosi Jokūbas. Per tuos šešerius metus kelionės tapo tokia įprasta jo gyvenimo dalimi, kad sutikus šeimos narius norisi pasikalbėti apie malonius kasdienius dalykus. Be to, Jokūbo trumpametražiai filmukai iliustruoja jo nuotykius geriau nei bet kokie žodžiai.

„Kai prasidėjo mano pirmos kelionės, prieš pat išvyką buvo rengiamas bene giminės susitikimas, kur visi pasiūlymus dalydavo. Grįžus – naujas giminės susitikimas, kuriame iki trečios ryto pasakodavau ir nuotraukas rodydavau. Bet kai kelionė trunka devynis mėnesius... Gali įsivaizduoti, kiek daug per tą laiką nutinka! Gali mirti ir iš naujo atgimti. Tai susitikęs su draugu diskutuoji, kur nori kavos eiti atsigerti, – štai tokio lygio klausimus sprendi. Galiausiai nebesureikšmini tų kelionių, į oro uostą vyksti taip pat, kaip anksčiau į autobuso, vežančio į mokyklą, stotelę.“