Melas: kada jis naudingas, o kada – kenkia sveikatai?

Britai prisipažįsta „pritempiantys tiesą“

Jei į klausimą: „Ar dažnai meluojate?“, atsakysite: „Retai!“, tikėtina, kad sumeluosite. Įvairūs tyrimai rodo, kad Homo sapiens vidutiniškai per dieną pameluoja nuo kelių iki keliasdešimties kartų.

Kaip susidaro tokie skaičiai? Paprastai: juk melas – ne tik sąmoningas tiesos iškraipymas, skirtas kitiems. Dažnai meluojame net nesuvokdami, kad tai darome. Be to, nuolatos apgaudinėjame patys save. O jei dar įvertintume asmeninį melavimo stažą...

Kanadietis vaikų elgesio tyrėjas Kangas Lee, šia sritimi besidomintis apie 20 metų, pateikia tokius skaičius: sėkmingai melą naudoja (t. y. keičia elgesį taip, kad pasiektų savo tikslą) apie trečdalis dvimečių, tarp trimečių tokių – pusė, o tarp keturmečių – apie 80 proc. Kai suauga, moterys, pasirodo, dažniau meluoja, kad kiti žmonės jaustųsi geriau, vyrai – kad šauniau atrodytų aplinkinių akyse.

Prieš porą metų paviešinti Didžiosios Britanijos gyventojų atsakymai verti dėmesio, nes iliustruoja, kaip šiuolaikinis vakarietiškas sociumas vertina melą: tik maža dalis (5 proc.) britų pareiškė manantys, kad jis nepriimtinas jokiomis aplinkybėmis, daugiau kaip pusė pripažino, kad kartais „pritempia tiesą pagal poreikį“, o beveik 30 proc. pažymėjo, kad pritaria nekaltam melui.

Studijos autoriai pasistengė išsiaiškinti, kokios konkrečios aplinkybės dažniausiai verčia jų tėvynainius meluoti, – britų atsakymai kuo puikiausiai tinka ir mums. Jie meluoja apie įsigytų prekių kainas, išgertą alkoholio kiekį, valgymo įpročius, kodėl neatsakė į skambučius, pavėlavo, nepadarė darbo, su kuo praleido vakarą ir naktį... Daugiau kaip pusė britų meluoja tėvams, beveik kas septintas prisipažino „pataisęs“ tiesą, kai pildė draudimo sutartį, 19 proc. jaunų (18–24 metų) žmonių – kai pateikė informaciją apie save feisbuke ir tviteryje...

Saugo jausmus

Taigi dažniau ar rečiau visi melavome dar tada, kai vaikščiojome po stalu. Ir įžengėme į pareigų, atsakomybių, socialinių kontaktų kupiną gyvenimą turėdami tam tikrų savybių, kurios, be kitų dalykų, formavosi ir veikiamos mūsų gebėjimo įtikinamai meluoti suaugusiesiems (arba jo nebuvimo).

Esame socialinės būtybės, tam tikrais atvejais mums gali tekti sakyti melą, kad pasiektume tikslą.

„Vaikai, kurie anksti pradeda meluoti, kurie meluoja geriau, vystosi normaliai. Kitų socializacija gali būti sunkesnė, – tvirtina minėtasis Kangas Lee. – Jei norime būti klestinti visuomenė, turime mokytis meluoti. Esame socialinės būtybės, tam tikrais atvejais mums gali tekti sakyti melą, kad pasiektume tikslą. Sąžiningumą laikyti vieninteliu įmanomu kursu – aklas mąstymas.“

Kaip visuomenei naudingą rūšį (melo, kuris saugo jausmus ir santykius) jis nurodo baltą melą, kuris leidžia pamaloninti, paguosti, palaikyti kitą žmogų, jo neįskaudinti, nepažeisti gero elgesio taisyklių. „Jei vaikas brutaliai tiesus ir sąžiningas, tikėtina, kad kas nors su juo bus ne taip.“ Jam antrina amerikietis filosofijos profesorius Davidas Livingstone’as, parašęs knygą apie evoliucines apgavystės šaknis ir pasąmonę: „Melas sutepa socialinės sąveikos ratus. Jis – būtinybė.“

Kaip smegenys tvarkosi su melu?

Melas melui nelygu. Pasakyti mamai, kad jos padovanota suknelė – tokia, apie kurią seniai svajojote (nors ji jums visiškai nepatinka), – viena. Pastoti po nakties nuotykio, pagimdyti kūdikį ir auginti jį kaip vyro, už kurio esate ištekėjusi, vaiką – kita. Melas, dėl kurio gėda, sunku, baisu, tapęs žmogaus dalimi, gali sukelti rimtų sveikatos bėdų. Nuolatinis vidinis diskomfortas, baimė būti demaskuotam, pasmerktam, paniekintam, baimė sugriauti svarbius santykius lemia nuolatinę įtampą. O ši sekina ir prišaukia įvairių ligų. Paprastai stresas nokautuoja silpniausią organizmo grandį.

Kas vyksta smegenyse, kai žmogus tyčia iškraipo tiesą, sukuria nebūtą istoriją ne balandžio 1-osios proga?

5 galimi etapai

1. Tuo metu, kai meluojama, kyla stresas, todėl išsiskiria daugiau hormono kortizolio. Jei melas itin rimtas, sureaguoja širdis, išpila prakaitas, išsiplečia vyzdžiai.

2. Kai melas jau pasakytas, smegenys gauna užduotį išsaugoti su juo susijusią informaciją, o tai joms daug kainuoja. Įtraukiama aktyvioji atmintis, kuri vienu metu gali apdoroti ribotą kiekį „failų“, tad jei ji labai apkrauta, dažnai pasirenkami ne patys geriausi sprendimai.

3. Laikui bėgant gali kilti susierzinimas, pyktis – ypač ant žmogaus, kuriam pameluota. Prisiminkite paauglius: jei yra sučiumpami darantys ką nors ne taip, jie neretai pratrūksta, ima trankyti durimis – tai mėginimas nukreipti dėmesį nuo to, kas įvyko.

4. Kai streso hormonai nusenka, žmogų dažnai apima nerimas. Jo smegenys, ieškodamos varianto, kaip išsivaduoti iš susidariusios slegiančios padėties, gali pakuždėti, kad tas, kurį apgavote, ir nenusipelno tiesos, kad pats prisiprašė...

5. Pasak žinovų, žmonėms, mielai besigriebiantiems netiesos, jų melas per 24 valandas tampa nauja realybe, kuri netrukdo gyventi. Štai kodėl melo detektorius ne visada pagauna meluojant: jis juk fiksuoja ne mintis, o kūno atsakus – kvėpavimo, širdies darbo, odos laidumo pokyčius. Patyrę poligrafologai vien juo ir nesikliauja, nes žino, ką sugeba užkietėję melagiai. Tačiau melo nepraktikuojančių žmonių kūno reakcijos paprastai būna aiškios, jo sukelti neigiami jausmai ir smegenys gali ilgam „sulipti“. Melas, būna, tampa giliai įlindusia rakštimi, kuri trukdo aiškiai mąstyti, silpnina imuninę sistemą, prastina miegą, o tai blogai veikia visas organizmo sistemas.

Tikslas – meluoti mažiau

Aišku, kad prisipažinimas melavus, ypač jei melas – „sunkiasvoris“, gali sukelti sudėtingų pasekmių. Visgi psichologai pataria išdrįsti atsiverti, nes slegiančios naštos nusimetimas ilgainiui padeda pasijusti geriau, lengviau, laisviau.

Kai žmogus ima save kontroliuoti ir sumažina didelių ir mažų kasdienių melagysčių skaičių, netrukus pasitaiso sveikata.

Kita vertus, kai žmogus ima save kontroliuoti ir sumažina didelių ir mažų kasdienių melagysčių skaičių, netrukus pasitaiso sveikata. O ji pasitaiso todėl, kad pagerėja tarpusavio santykiai. Taip teigia psichologijos profesorė Anita Kelly. Notr Damo universitete (JAV) mokslininkė surengė eksperimentą: jame dalyvavo 110 žmonių nuo 18 iki 71 metų. Vienos grupės atstovai buvo paprašyti fiksuoti savo melagystes ir informuoti apie jas tyrėjus, kita grupė dar buvo paprašyta nemeluoti ir pamokyta, kaip tai daryti kasdieniame gyvenime (pavyzdžiui, galima tiesiog neatsakyti į klausimą). Pusantro mėnesio visi kas savaitę atlikdavo poligrafijos testą ir pasakodavo tyrėjams apie melavimo atvejus – žinodami, kad reikės atsiskaityti, jų stengėsi vengti abiejų grupių atstovai. Taip pat – apie savo santykius su artimaisiais, fizinę ir psichinę būklę (kaip greitai užmigdavo, ar nejautė galvos skausmo ir t. t.).

Įvairūs požymiai rodė, kad visų eksperimento dalyvių sveikata pagerėjo, vis dėlto iš anksto instruktuotų „nemelagių“, kuriems 10 savaičių pavyko būti atviresniems ir nuoširdesniems, laimėjimai buvo akivaizdesni. Beje, šio eksperimento organizatoriai skaičiavo ir balto melo atvejus. „Absoliutus sąžiningumas vargiai įmanomas. Tikslas turėtų būti meluoti mažiau“, – pakomentavo savo tyrimą profesorė.

Saviapgaulė

Įsivaizduokite, kad esate įsiutusi ir griežiate dantimis iš pykčio, tačiau užuot pripažinusi, kad dabar būtent taip jaučiatės, užuot kalbėjusi sau: „Atsisakau pasiduoti pykčiui!“, imate kaip sugedusi plokštelė kartoti: „Esu laiminga, esu laiminga, esu tokia laiminga!“ Arba labai norite skristi, todėl palengva įtikinate save: „Aš tai galiu padaryti!“, ir šokate nuo dangoraižio stogo...

Kai žmogus meluoja sau, jis tampa nepajėgus spręsti tą melą nulemiančių problemų, užsitveria kelią, kuriuo eidamas galėtų pasijusti geriau.

Specialistai įspėja: kai žmogus meluoja sau, jis tampa nepajėgus spręsti tą melą nulemiančių problemų, užsitveria kelią, kuriuo eidamas galėtų pasijusti geriau, pakeltų savivertę, padarytų gyvenimą prasmingesnį ir pasiektų įvairių tikslų. Arba įtiki tuo, ko nėra ir negali būti. Abiem atvejais žmogus sau kenkia. Tad jei šiuo metu ir vėl svajojate sulieknėti, tačiau neatsilaikote prieš pyragaitį ir raminatės: „Pradėsiu nuo rytojaus!“, labai tikėtina, kad tas rytojus niekada neišauš. Kita vertus, jei šiandien nieko nevalgote ir prisižadate, kad šitaip gyvensite dar dvidešimt dienų, ar tikrai pajėgsite, ar nemeluojate sau?

Ką reikėtų padaryti, kad saviapgaulė netaptų nuolatine gyvenimo palydove? Klausytis nuojautos – ji pirmoji pakužda: „Kažkas ne taip!“ Dar, anot specialistų, vertėtų skrupulingai analizuoti savo mintis, jas lydinčius jausmus ir veiksmus, nors susitikti su savimi neprisidengus melu gali būti sudėtinga. Mūsų gyvenimas orientuotas į išorinius, o ne vidinius dalykus, todėl nesame išmokyti būti sau atviri, nesame išmokyti, kaip reguliariai išsikuopti vidines šiukšles ir sustabdyti saviapgaulės srautą. Tačiau būtent tai yra kelias, kuris teikia galimybių pagaliau pasiekti seniai išsikeltą tikslą. Kažkas yra pasakęs: „Žmogus įkoptų į ne vieną monblaną, jei virtuvėje padėtų bent porą saviapgaulės pelėkautų.“

Testas, kaip kūnas reaguoja į melą

Jį atlikę įsitikinsite, kad melavimas momentaliai paveikia kūną. Šiuo atveju testuosite, kaip į jį reaguoja raumenys. Ištieskite į šoną savo stipresnę ranką delnu žemyn (kampas tarp kūno ir rankos – 90 laipsnių). Pasakykite ką nors, kas yra tiesa, pavyzdžiui, kad esate moteris. Tegu kitas žmogus savąja ranka pamėgina nulenkti jūsų ranką žemyn, o jūs priešinkitės – jam nepavyks. Bet jei pasakysite netiesą, tarkim, kad esate vyras, partneris be vargo įveiks jūsų raumenų pasipriešinimą. Pamėginkite – bus įdomu.