Menas, magija ir nuodai: Parmigianino – dailės genijus, kurį pražudė alchemija

Vienos dailės istorijos muziejuje saugomas „Autoportretas išgaubtame veidrodyje“ vaizduoja jaunutį Parmigianino – dar drausmingą, pareigingą, norintį prilygti savo stabui Raphaeliui, 1524-ieji / Vida Press nuotrauka
Vienos dailės istorijos muziejuje saugomas „Autoportretas išgaubtame veidrodyje“ vaizduoja jaunutį Parmigianino – dar drausmingą, pareigingą, norintį prilygti savo stabui Raphaeliui, 1524-ieji / Vida Press nuotrauka
Julė Šiurkutė
Šaltinis: Žmonės
A
A

PARMIGIANINO (1503–1540) šliejosi prie italų dailės titanų ir būtų įsibrovęs į jų gretas, bet nesidomėjo tapytojo karjera. Jį traukė ne dažai, o alcheminės medžiagos.

MENO JĖGA. Jis, Girolamo Francesco Maria Mazzola, buvo pramintas Parmigianino, „mažyliu iš Parmos“. Ilgainiui mažylis virto garsiausiu italų manieristu, kurio menas amžininkus veikė kaip magija. Kai 1527-aisiais Karolio V armija siaubė Romą ir skerdė visus sutiktus, įsiveržę į parmiečio dirbtuvę užpuolikai nuščiuvo. Tapytojas juos pastebėjo tik tada, kai keletas karių pasisiūlė likti studijoje, kad maestro jaustųsi saugus.