Meningokoką išgyvenusi Aurelija dalijasi atviromis nuotraukomis: „Celiulitas, strijos bei randai – tikra ir unikalu“

„Tuo metu man buvo 18 metų. Prieš pat Kalėdas, pasijutus itin blogai, buvau išsiųsta į Kauno antrą ligoninę, kurioje pranešė, kad susirgau meningokoku. Man sukėlė dirbtinę komą ir prašė tėvų melstis.

Tik po 4 dienų, žmonių, turinčių tikimybę išgyventi, lentoje užrašė mano vardą. Dar po 4 parų, mane prikėlė. Sausio 2 dieną pavojus praėjo. Liko tik kelios pasekmės“, – gyvenimą pakeitusi įvykį prisimena Aurelija.

Meningokokinė infekcija pasiglemžė merginos dešinės rankos plaštakos ir abiejų kojų galūnes, tačiau nepasiglemžė svarbiausio – gyvybės. 

Ar sunku buvo susitaikyti su ta mintimi, kad netekai dalelės savo kūno?

Tiesą sakant, jau prieš ligą  kompleksavau dėl savo kūno. Galvojau, kad esu per stambi, negraži, neatitinku daugelio standartų. Visada romantizavau santykius su vaikinais, tad savo kūną peikiau manydama, kad tokia niekam nepatiksiu. Kai išėjau iš ligoninės, privalėjau pereiti reabilitacinį laikotarpį, todėl teko būti su savimi ir eiti į įvairias meditacijas. Vieną dieną nusprendžiau, kad nebenoriu medituoti ir bandyti susitaikyti su tuo, kas nutiko. Norėjau pasišnekėti su psichologe. Pirmasis klausimas, kurį uždaviau jai, skambėjo taip: „Kaip mane tokią kas nors mylės?“. 

Tai, ką man tuo metu atsakė psichologė, yra banali, tačiau pasiteisinusi taisyklė – kai pati pamilsi save, tave pamils ir kiti. Dažnai yra sakoma, kad gražiausias ir seksualiausias moters bruožas yra pasitikėjimas savimi, o tam, kad jį įgytum, turi save pamilti. Viskas prasideda nuo šio taško. Tačiau, kad nuo jo atsispirčiau – prireikė nemažai laiko.

Kaip atrodė tavo kelionė meilės sau link?

Po galūnių amputavimo operacijų atsisėdau į vežimėlį, todėl teko iš naujo mokytis vaikščioti. Tai buvo pati kelionės pradžia, kadangi daug kalbėjausi su savimi, kovojau ir bandžiau tobulėti. Nors po ligos atsigavau, pastebėjau, kaip auga mano svoris ir tirpsta raumenys. Taip pat susidūriau su emocinio valgymo sutrikimu. Išgyvenus šią ligą ir atidavus daug savo energijos kovai, šis sutrikimas tapo tarsi viso to atoveiksmis. 

Augantį svorį pastebėjau ne tik aš, bet ir aplinkiniai. Gulint ligos pataluose, buvau išsekusi, mažai valgiau, stresavau ir dėl to netekau daug svorio. Tuo metu daugelis mane gyrė ir sakė, kaip gražiai atrodau. Kai atsigavau, pradėjau normaliai gyventi ir valgyti – svoris užaugo. Juokingiausia tai, kad kai buvau silpna ir išsekusi, žmonėms atrodžiau graži, o kai stiprėjau – pradėjau gauti pastabų dėl svorio.

Džiaugiausi, kad išvis likau gyva, todėl bandydavau blogas mintis vyti šalin. Tačiau tik užsukus į socialinius tinklus, kuriuose visos merginos džiaugėsi idealia figūra ir super fainu gyvenimu, pasijusdavau blogai. Tačiau kažkuriuo momentu, supratau, kad daugelis tų viešinamų gyvenimų yra netikri ir pagražinti filtrų. Nebenorėjau gyventi tame sukurtame burbule.

Būtent tada ir pradėjai dalintis savo nepagražintomis ir atviromis nuotraukomis?

Supratau, kad norėdama kažką pakeisti, turiu pradėti nuo savęs. Pirmiausia pradėjau kelti nuotraukas be makiažo, atsisakiau filtrų, pradėjau pozuoti atsipalaidavusi, o ne įtraukusi pilvą. Dalinausi ir atviresnėmis savo kūno nuotraukomis.  Po kurio laiko susipažinau su viena mergina, ji man pasakė, kad mano Instagramo paskyra – tai visiška ir tikra aš. Kvaila, bet šiais laikas tai yra stiprus komplimentas. Tuo metu susigraudinau ir supratau, kad einu teisingu keliu.

Norėjau savo vidiniams balsams įrodyti, kad celiulitas, strijos ir randai – tikra ir unikalu, o kūnas su visais savo trūkumais ir privalumais pasakoja žmogaus istoriją. Todėl po to sekė tik dar drąsesnės nuotraukos...

Kokios buvo pirmosios žmonių reakcijos? Neteko susidurti su kritika?

Pirmas vaizdo įrašas, kurį įkėliau parodydama savo didžiausią kompleksą – strijas – surinko daugiausia žmonių reakcijų ir palaikymo. Tada supratau, kad daug kas yra tik mano galvoje. Iš tiesų sulaukiau didžiulio palaikymo, ypatingai iš merginų.

Tiesa, pasitaikė keletas atvejų, kuomet išsipildė mano baimės ir sulaukiau kritikos iš vaikinų. Vienas įsimintiniausių komentarų buvo iš vaikino, kuris  man parašė per Tinder pažinčių programėlę. Jis bandė įskiepyti savo mintis, kad stambūs žmonės draugauja su stambiais, o liekni su lieknais. Vaikinas bandė įrodyti, kad jei susirasiu antrą pusę, jis visada galvos apie kitą, lieknesnę už mane merginą. Tuo metu supratau, kad visos šios mintys yra būtent jo fobijos, dėl kurių jis pats kartina savo gyvenimą. Ir dėl tų komentarų visai nesupykau, juk ir aš pati sau skiepijau šiuos neteisingus dalykus...

Sulaukiau ir tokių komentarų, kad neva propaguoju nesveiką gyvenimo būdą, skatinu apsileidimą ir persivalgymą. Tai, kaip jie suprato mano siunčiamą žinutę – tik dar kartą įrodė, kad viskas sukasi jų pačių sukurtame pasaulyje, kur papildomi kilogramai yra didžiausia gyvenimo nesėkme ir baimė.

O galėtum tiksliai įvardinti, kokią būtent žinutę skleidi ir ką nori pasakyti mūsų visuomenei?

Aš gyvenu laisvą gyvenimą. Tokia ir yra mano žinutė. Žmonės patys save įsistato į tam tikrus rėmus ir vėliau labai sunkiai iš jų išlipa. Norisi jiems visiems padėti pradedant nuo pačių paprasčiausių dalykų – pajusti laisvę rengtis tai, ką nori, išsakyti savo nuomonę, pildyti savo svajones, daryti tai, ką nori. Žinoma, iki tos ribos, kol neskaudini kitų ar nenusižengi įstatymui.

Minėjai, kad viena didžiausių tavo baimių buvo ta, kad nei vienas vaikinas nesugebės tavęs tokios pamilti. Kaip per šiuos penkerius metus klostėsi santykiai su jais?

Buvo tikrai baisu pradėti kažką naujo, nes po ligos savimi nepasitikėjau dar labiau nei prieš tai. Tačiau, atsistojus baimei prieš akis ir pradėjus vaikščioti į pasimatymus, pamačiau savo šviesiąją pusę. Mačiau ir jaučiau, kad bendraujant su manimi vienam ar kitam vaikinui svarbiausia mano vidus, emocijos ir energija. Manau, kad tai taip pat prisidėjo prie mano spartaus psichologinio gijimo ir meilės sau.

Šiuo metu esu viena, tačiau tai yra puiki galimybė skirti laiko sau, domėtis tuo, kas patinka ir apgalvoti, ką pati galiu duoti ateities santykiams, kažko nesitikėdama. Dažnai sakome, kad antroji pusė turi mus pilnai užpildyti, tačiau, mano nuomone, buvimas su savimi – pati geriausia kompanija.

Gali teigti, kad šiuo metu pilnai jauti meilę sau ir savo kūnui?

Tai yra sunkus ir sudėtingas kelias. Nuodingos mintys įsišaknija labai giliai ir jei vieną dieną jautiesi gerai, kitą dieną jos jau netikėtai sugrįžta. Prie viso to neretai prisideda ir aplinka, kurioje kuriami tobuli žmonių viršeliai. Manau, kad jei pati matyčiau daugiau tikrumo, atvirumo, ypatingai iš tokių merginų ir vaikinų, kurie nėra standartinio dydžio modeliai ir nevaizduoja savo gyvenimo tarsi pro rožinius akinius, viskas būtų paprasčiau. 

Nors dar esu šioje kelionėje, drąsiai galiu teigti, kad šiuo metu nebekovoju su savo kūnu, aš su juo bendrauju ir draugauju. 

Kodėl, tavo nuomone, taip svarbu drąsiai ir atvirai apie tai kalbėti?

Mes išeikvojame per daug energijos gyvendami su neapykanta ir liūdesiu. Mūsų kūnas yra mūsų namai ir jį turime vienintelį. Laikas bėga labai greitai, todėl neverta iššvaistyti viso to laiko žiūrint į veidrodį ir galvojant, kad esu per lieknas, per stambus ar nepakankami gražus. Norisi kalbėti ir apsupti save maloniais dalykais, o ne alinančiomis dietomis ir 24 valandas per parą stebėti, ką ir kiek dėti į burną.

Mūsų visuomenėje dar yra užsilikę daug stereotipų, kuriuos sėkmingai griauna jaunoji karta. Manau, kad eidami šiuo keliu ir nešdami meilę sau bei kitam pasieksime daug daugiau.