Menininkas Algis Kriščiūnas: „Dabar galiu sau leisti prabangą daryti tai, kas iš tiesų patinka“

Esate apdovanotas ne vienu talentu: grojate, piešiate, fotografuojate, rašote. Kuris iš jų jums pačiam atrodo, kad sekasi geriausiai?

Džiaugiuosi, kad galiu daryti daug dalykų. Kai nusibosta vienas, imuosi kito. Kai nusibosta tas kitas, imuosi trečio. Jie visi man svarbūs, įdomūs ir tikrai negalėčiau nei vieno iš jų išskirti.

Meno žmonės dažnai tolinasi populiariosios kultūros. Kaip jums pavyksta suderinti?

Nesu tas menininkas, kuriam svarbūs garsūs vardai ar garsios galerijos, tik noriu, kad mano darbus matytų kuo daugiau žmonių. Populiarioji kultūra man yra artima, tai nėra joks prakeiksmas ar keiksmažodis. Nėra jokia gėda, jeigu savo talentą gali pritaikyti pop kultūros srityse. Nemanau, kad kuriu kažkokį aukštąjį meną, todėl neturiu tokių išgyvenimų ar nuoskaudų, kad kartais mano darbus pavadina popsu.

Jūsų Facebook paskyra – pats tikriausias medus istorijų mėgėjams. Jose būnate nuoširdžiai jautrus. Ar neteko nudegti dėl savo atvirumo?

Galvoju, kad nieko baisaus ten neparašau, neprisipažįstu kažkokių baisių dalykų, dėl kurių mane galima pasmerkti. Nevaidinu kietuolio ar supermeno, esu visiškai toks pats kaip visi, paprastas ir normalus žmogus, kuriam nesvetimi nei geri, nei blogi dalykai. Nesu šventuolis – kaip ir visi, turiu vidinių demonų, su kuriais bandau tvarkytis.

Esame linkę tam tikras savo gyvenimo istorijų detales pagražinti, nutylėti kai kuriuos faktus. Kaip pasakodamas istoriją, elgiatės jūs?

Kažkiek nutyliu, nes tai nėra tiriamoji žurnalistika ar dokumentika: nepasakoju savo herojų problemų, bėdų, kurių išviešinimas juos įskaudintų, palaužtų. Nenoriu sugriauti jų gyvenimų. Visuomet galvoju apie žmogų, apie kurį rašau, nesielgiu taip, kad po mano parašymo jam tektų emigruoti ar pasislėpti negyvenamoje saloje. O kad ką nors prikurčiau, tai ne – nėra prasmės gražinti istorijų.

Atskira tema – jūsų paveikslai, kurių nesupainiosi su jokio kito kūrėjo darbais. Tokį stilių pasirinkote sąmoningai?

Darau, kaip man gaunasi natūraliai, kaip matau ir suvokiu pasaulį. Neišeina sąmoningai sugalvoti, kad va dabar piešiu ar fotografuosiu tik taip ir ne kitaip. Gali taip padaryti du kartus, bet trečią, ketvirtą jau galvosi, kuo aš čia užsiiminėju. Kuriu taip, kad nereiktų savęs prievartauti, nes bet kuri kūryba man yra džiaugsmo laikas ir nenorėčiau to laiko praleisti apsimetinėdamas prieš save.

Kaip laikui bėgant keičiasi jūsų paties supratimas apie savo darbus? Ar yra tokių, kuriuos dabar vertinate itin kritiškai?

Visus savo darbus vertinu kritiškai. Tuo metu, kai darau, stengiuosi apie tai negalvoti, bet kai jau padarau... Manau, kad jeigu vieną dieną atsibusi ir pagalvosi, kad va – padariau šedevrą, vadinasi, tau su galva negerai. Niekas nepadarė šedevro. Gamta yra šedevras ir jei kažkiek pavyksta prie jos priartėti iki jos net ne tobulumo, o grožio netobulume, tai yra stebuklas. O tai, ką kuria žmonės, yra menkas bandymas visa tai atvaizduoti, atkartoti, savaip interpretuoti.

Kuriuos savo kūrybinės dalies darbus geriau perleistumėte daryti kitiems?

Kadangi 25 metus dirbau pagrindiniu žurnalo fotografu, tai fotografavau viską: nuo kremo buteliukų, maisto iki mados, istorijų herojų, viską, ką reikėjo. Tikrai ne viską patikdavo fotografuoti. Kuomet darydavau madų fotosesijas, tai ir stilizuodavau, net ir makiažą esu daręs. Tai šių dalykų daryti nebenorėčiau, nes tai nėra mano sritis. Aišku, iš bėdos galima viską daryti. Vis labiau tiek fotografuodamas, tiek piešdamas atsirenku, kas man tikrai įdomu ir kur nesikankinu tai darydamas. Dabar galiu sau leisti prabangą daryti tai, kas iš tiesų patinka ir man pačiam yra įdomu. Kremų nebefotografuoju, nes man patinka fotografuoti tikrus žmones, turinčius tikras istorijas. Jau pats buvimas su jais man yra įdomus, todėl renkuosi istoriją.

Kuriuo savo kadru didžiuojatės labiausiai?

Ne tai, kad didžiuojuosi, bet džiaugiuosi, kad man pavyko būti toje vietoje, kad man pavyko nufotografuoti įdomų žmogų, kad radome bendrą sprendimą. Man patinka kartu su žmonėmis daryti nuotraukas. Nėra taip, kad sakau: tu stok čia ir čia, pasuk galvą ten, o dabar ten. Noriu, kad mano fotografuojamas žmogus būtų kaip aktorius kine. Juk geras fotografas turėtų būti pirmiausiai savo nuotraukos režisierius, bet režisierius nepadarys nuotraukos, jeigu jame dalyvauja blogas aktorius arba jeigu jie nesutaria. Tai tas žmogus, kurį aš fotografuoju, akimirkai tampa aktoriumi kūrimo procese. Mano darbai ir atsiminimai patys geriausi yra tada, kai kartu kuriame nuotrauką.

Apie gerus fotografus sakoma, kad jie turi gerą akį. Kur ta akis yra ir ar kiekvienas ją gali atrasti?

Be abejo, gali atrasti. Gerai nuotraukai yra keletas privalomų techninių reikalavimų. Tas bazines žinias gali išmokti ir pirmokas. Jeigu gerai susitvarkai su kompozicija, šviesa, siužetu, vis kita yra kūrybinis laukas ir tavo unikalumas. Kiekvienas žmogus kuria individualiai, todėl nėra tokios taisyklės, kad reikia daryti tik šitaip ir ne kitaip.

Kas yra gera nuotrauka? Apibūdinkite ją 5 žodžiais.

Yra tik vienas žodis – ji turi būti įdomi.

Kaip išgauti įdomią nuotrauką ne tik sau, bet ir kitiems?

Jeigu nuotraukoje nufotografuotas jūsų šuniukas ar teta, tai tik jums ir bus įdomu. Reikia žiūrėti plačiau – kad būtų įdomu bet kuriam žmogui, kuris nepažįsta personažo jūsų nuotraukoje. Sakykime, šeimos nuotrauka, kurioje aplink karstą stovi ratu išsirikiavę giminaičiai, bus įdomi tik jiems patiems. O jeigu karste tas numirėlis sėdi ar visi aplink šoka, tai jau įdomu visiems. Jeigu net labai gražiai nusifotografavai ir sau nerealiai atrodai, ta nuotrauka nebus įdomi visiems. Turi būti universalus įdomumas. Reikia fantazijos. Kad nuotrauka būtų fotografiškai įdomi, tikrai reikia skirti laiko, pastangų, paieškoti kažkokios vietos. Tai ir yra kūrybinis procesas, kuris gali teikti labai daug džiaugsmo. Nebūtinai, kad po nuotrauka atsiras 1000 mėgstančių tavo nuotrauką, bet ir dėl to, kad to fotografavimo metu patirsi geras emocijas. Šiais laikais, kai kiekvienas gali kokybiškai fotografuoti savo telefonu, tai yra kaip dovana, kad kūrybą gali čia ir dabar realizuoti, tau nereikia pasiruošimo. Juk anksčiau tam, kad išryškintum ar paredaguotum nuotrauką, reikėjo sėdėti tamsiame kambarėlyje, įsijungus raudoną šviesą, raiškaluose mirkyti rankas. Šiandien visa tai galima padaryti be jokių pastangų, sėdint fotelyje ir geriant kavą.

Kiek fotografijai duoda fantazija?

Viską. Tą patį objektą šimtas žmonių gali nufotografuoti skirtingai. Savo fantazijos paleidimas yra didžiausias džiaugsmas.

Kaip padaryti, kad kasdienė nuotrauka neatrodytų dirbtinai ar kad prie jos pernelyg daug dirbta?

Bet galbūt žmogus turi būtent tokį stilių, jog matytųsi, kad prie jo nuotraukų stipriai padirbėta. Instagrame yra tokių fotografų ir jų darbų, kur akivaizdžiai matosi, kad ten yra daug padirbėta su fotošopu, aišku, ne telefoninio filtro pagalba, kuris žmonių veidus padaro plastmastinius, bet pagalvota su siužetu, drabužiais. Aš pats nemėgstu šaltųjų metų laikų todėl, kad esu fotografas ir man padaryti gerą nuotrauką tuo laiku, kai dangus yra pilkas, neįdomus, niūrus, nėra saulės, neįmanoma. Kai tokiu metu darau nuotraukas fotoaparatu, tai dažniausiai dangų pagražinu, su fotošopu pridedu šviesos, debesų, spalvų. Aišku, taip, kad nesijaustų, kitu atveju tada geriau daryti juodai baltas nuotraukas. Jeigu fotografuoju telefonu, dažnai naudoju programėlę, kur vienu paspaudimu galiu pasikeisti dangų ir nuotrauka atrodo jau visai kitaip.

Kokias didžiausias klaidas žmonės daro fotografuodami?

Didžiausia klaida fotografuojant būna kompozicija: nukirstos kojos, rankos, kreivas kadras, ne vietoje galva.

Daugelio nuotraukos, darytos prie jūros atrodo labai panašiai. Jūsų gi atvirkščiai – visos skirtingos. Kaip pavyksta?

Prie jūros, kaip ir bet kurioje kitoje gamtos vietoje yra daug įvairovės: rytas, vakaras, saulė prie horizonto ar virš galvos, debesys, vėjuota diena, bangos ar lygus vanduo – tik stebėk ir kasdien atrasi skirtingus kadrus.

Fotografavimo technika ir įranga greitai keičiasi. Kas kiek laiko ją keičiate?

Čia tik taip atrodo, kad greitai keičiasi. Iš tiesų, 4-5 metų įranga per daug nesiskiria nuo naujausios. Nėra tokių radikalių pokyčių, 10-15 metų – taip, jau tikrai skiriasi, išlenda negražūs pikseliai, spalvinis triukšmas ir panašiai. Aš pats kas du tris metus nusiperku naują fotoaparatą, bet turiu objektyvų, kuriems yra po 50-60 metų ir aš juos mielai naudoju. Nuotraukos gaunasi tokios truputį senoviškos, kitokios nei su tais tobulais objektyvais, kur kiekvieną plaukelį išryškina.

Telefonais darytų nuotraukų kokybė vis artėja prie profesionalios. Kaip manote, ar ateis tas laikas, kai profesionalai naudosis tik telefonais?

Manau, kad ne. Esmė yra dviejuose dalykuose. Viena yra objektyve. Telefone jis mikroskopinis. Su tokiu negali padaryti to, ką gali su dideliu, profesionaliu fotoaparato objektyvu. Esu daręs ne vieną fotosesiją telefonu, jis apriboja galimybes. Nekalbu apie rezoliuciją, techninius dalykus – telefonas apriboja paties vaizdo matymą. Aišku, yra visokių programėlių, bet padarius nuotrauką ir ją pasididinus, matai, kad tai yra tragedija, nepanaši į tikrovę.

Antras dalykas yra tas, kad žmonės, kuriems fotografija yra džiaugsmas ir kūrybinis procesas, su malonumu fotografuoja senoviniais fotoaparatais, turinčiais rankinio fokusavimo objektyvus, net su juostinėmis kameromis todėl, kad džiaugsmą jiems teikia pats procesas. Su telefonu atėjai, pliaukštelėjai mygtuką ir viskas, turi tą nuotrauką. Ir ką tada? Proceso nelieka – lieka tik pusė sekundės mygtuko paspaudimui. Bet kai fotografuoji su juostiniu ar senoviniu fotoaparatu, juk net nežinai, koks tas rezultatas bus. Netgi, jei ir atsirastų galimybė fotografuoti akies mirktelėjimu, ta galimybė atimtų iš mūsų žaidimą, kurio mums reikia. Juk dažniau mums reikia net ne rezultato, o ėjimo link jo, nes rezultatų yra pilna. Štai, pagalvoji, kaip būtų gerai turėti debesų ar peizažo nuotrauką, atsiverti internetą – jų pilna. Bet kai nori pats tokią nuotrauką padaryti, tai koks gi įdomus tampa pats procesas: keliesi anksti ryte, eini kalnais, randi vietą, įsitaisai, lauki, kol pro plyšį išlįs saulė. Tai šis procesas yra šimtą kartų didesnis džiaugsmas, nei turėti pačią nuotrauką.

Kaip sekėsi išgyventi karantino laikotarpį, kuomet negalėjote fotografuoti savo istorijų ir herojų dėl visokiausių ribojimų?

Iš tiesų, tai tuo metu pradėjau daugiau piešti ir man išsisprendė šis klausimas. Aš buvau dailininkas iki 26 metų, visas mano vaizduojamasis pasaulis buvo ne fotografija, o tapyba. Po tai, kai pradėjau fotografuoti, visa tai persikėlė į fotografiją. Esu ne tiek fotografas ar dailininkas – labiau save traktuočiau kaip vizualų menininką. Ar nuotraukos, ar paveikslai, man jokio skirtumo nėra, todėl kai nebuvo žmonių, kuriuos galėjau fotografuoti, aš tiesiog piešiau.

Moterų universitete dėstysite fotografiją. Ką akcentuosite?

Mano arkliukas yra siužetinė fotografija – tai yra režisuota, pastatominė fotografija, kuomet nuotraukose žmonės ką nors įdomiai veikia. Taip pat kalbėsime apie portretą, kaip padaryti, kad jis būtų įdomus socialiniuose tinkluose. Portretai ne prie baltos sienos, bet gamtoje, kitoje erdvėje. Kai pasakoju apie fotografiją, nekalbu, kad reikia turėti kiečiausią kamerą ar geriausią objektyvą, sakau, kad visus bazinius fotografavimo pagrindus, bendrą suvokimą apie tai, kas yra fotografija, tikrai galima gauti, daryti ir įgauti dirbant telefonu.

Į ką reiktų atsižvelgti fotografuojant portretines nuotraukas? Kaip padaryti išties gerą portretą?
Mes visi galime skirtingai suprasti, kas yra gerai. Vienam tai gali būti stipri emocija, kitam – kad veidas būtų gražus ir lygus kaip barbės. Gražiai nufotografuoti yra vienas dalykas, o gerai nufotografuoti – visai kas kita. Ar perteiki akimirkos jausmą, kai nėra tiesiog graži veido fotografija, tobulas makiažas, o akyse tuščia ir dirbtina šypsena? Aišku, yra žmonių, kuriems tai yra siekiamybė, bet aš manyčiau, kad kai žiūrėsi į savo nuotrauką po kokių dešimt metų, nebebus taip svarbu, ar geras makiažas, bet bus daug svarbiau prisiminti, ką jautei tuo metu. Taigi, fotografuojant bet kokį portretą, reiktų stengtis pagauti tos akimirkos nuotaiką, emociją, išgyvenimą. Tai yra svarbiausia, tikrai ne tai, kad plaukas kažkur užkritęs.

Nuotraukų redagavimas šiandien, kaip niekad, įgavęs pagreitį. Kiek jūs redaguojate savo darytas nuotraukas? Jeigu klientė nori itin stipriai paretuošuoti savo atvaizdą – paploninti liemenį, pamažinti nosį ar padidinti krūtinę, bandote ją perkalbėti?

Kamera žmogų pastorina penkiais kilogramais, tad televizijoje ar nuotraukose visada atrodome didesni, nei iš tikrųjų esame. Aš norėčiau, kad žmogus save matytų ne tais keliais kilogramais storesnį, o tokį, kokį jis mato save gyvai. Tai reiškia, kad šiek tiek paploninu, sutvarkau veidą, kad nebūtų spuogų, nekalbu apie plastmasinio veido padarymą, bet spuogelio, kuris yra tik šiandien, o ryt gal jo nebebus, nepalieku. Patrumpinti nosį ar pamažinti ausis galima visokių programėlių pagalba. Kiti tai daro, bet ar tai bus tas pats žmogus ar tiesiog standartinis grožio etalonas. Jeigu žmogus turi ilgą nosį, stengiuosi parinkti tokį kampą, kad nosis vizualiai atrodytų mažesnė. Galima nufotografuoti buratiną, o galima, kad ta nosis būtų pusiau daili.

Fotografuodamas visuomet pasižiūriu, iš kurios pusės žmogus atrodo gražiau. Visi žmonės turi skirtingas veido puses, viena yra fotogeniškesnė už kitą. Su herojumi pasikalbame, iš kurios pusės jis sau labiau patinka. Yra žmonių, kurie nori, kad fotografuočiau tik tuo rakursu, tarkime, pusiau pasuktu veidu, šiek tiek pakelta nosimi. Žymūs žmonės, kuriuos fotografuoja dažniau, puikiai pažįsta save, todėl stengiasi parodyti būtent tas puses, kurios kadre atrodo geriau. O aš esu objektyvus vertintojas – man žmogus visoks gražus.

Paskutinis klausimas apie pomėgius – kokie jie ir ar lieka jiems laiko po visos kūrybinės veiklos?
Didžiausias mano pomėgis – knygos, tai yra geriausias užsiėmimas. Kadangi gyvenu prie pat kalnų ir jūros, tai einu maudytis, bėgioju po kalnus, daug vaikštau, bet tai yra mano laisvalaikis. O pomėgis vienareikšmiškai yra knygos.