Menininkas Viktoras Paukštelis – apie meilę muzikai, tapybai ir pripažinimo sulaukusius performansus

Viktoro seneliai – muzikos akademijos profesoriai, Viktoras Radovičius – žinomas lietuvių smuikininkas, močiutė – garsi pianistė Marija Azizbekova. Mama – taip pat pianistė. „Nuo vaikystės buvau supamas muzikos garsų, visi aplink grodavo, muzika buvo įaugusi į mane“, – Žmonės.lt sakė Viktoras.

Mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau baigė Balio Dvariono muzikos mokyklą, įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje keletą metų mokėsi atlikimo meno, tapo aspirantu. Galiausiai išvyko tobulintis į užsienį.

Ketverius metus gyvenote Paryžiuje, ten mokėtės, tobulinote grojimo techniką, plėtėte žinias apie muziką. Pianistai ten turbūt turi daugiau galimybių nei Lietuvoje. Kodėl nusprendėte grįžti?

Į mokslus žiūriu kaip į savęs tobulinimą. Susipažinau su vienu garsiausių prancūzų pianistu Jeanu Marcu Louisada. Jis pakvietė pas jį pasimokyti. Tas išvykimas buvo labai naudingas – juk ne tik mokiausi iš geriausių, bet ir iš arčiau pažinau kitą kultūrą. Esu įsitikinęs, kad labai sveika pagyventi dideliame mieste, kuriame verda kultūrinis gyvenimas. Koncertų, galerijų, muziejų lankymas – visa tai labai praplečia pasaulėžiūrą. Turėjau galimybę pasilikti, tačiau esu įsitikinęs, kad menininkas turi būti ten, kur jis galėtų kurti. Šiuo metu man geriausia kūrybinė aikštelė, kur galiu save realizuoti, yra Lietuvoje.

Sakoma, kad kūrybinis įkvėpimas ateina pasiekus euforiją arba dugną. Kokia emocinė būsena kūrybai jums palankiausia?

Reikia tiesiog dirbti. Kai pradedi darbą, jis tave užvaldo. Įkvėpimas – slidus dalykas: kuo mažiau darai, tuo mažiau lieka to įkvėpimo. Nemanau, kad reikia pasiekti dugną, kad atsiskleistum. Apskritai, laimė – tai pačios trumpiausios akimirkos gyvenime. Daug svarbesnis procesas, ėjimas link jų. O tame kelyje gali būti ir pakilimų, ir nuosmukių.

Tačiau kurti „pagal grafiką“ turbūt taip pat sudėtinga?

Sudėtinga, tačiau kartais norėčiau, kad būtent taip ir būtų. Brolių Coenų filme „Žmogus, kurio nebuvo“ yra scena, kurioje jauna pianistė sugroja taip mechaniškai, kad kažkas numeta repliką – bus gera spausdinimo mašinėlės mašinistė. Tai yra baisiausia, bet, kita vertus, menas negali būti vien tik menas, greta jo turi būti ir taisyklės, ir disciplina, ir šiek tiek matematikos. Antraip būtų tiesiog bardakas.

Labai svarbu atrasti savo laiką. Mėgstu keltis anksti, galiu 5–6 ryto jau groti arba tapyti. Tai laikas, kai dar būnu švarus nuo kasdienių rūpesčių, kai niekas netrukdo, galima susikaupti ir dirbti su savimi.

Pirmiausia save pristatote kaip pianistą, tačiau lygiagrečiai esate ir tapytojas. Kaip dailė įsiliejo į jūsų gyvenimą?

Ji visuomet man buvo artima. Nuo vaikystės lankiau privačias tapybos pamokas, daug piešdavau. Tačiau augau muzikinėje aplinkoje, vėliau įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, tapybą nustūmiau į antrą planą, jai nebeliko laiko.

Tik po kelerių metų gero draugo ir dėstytojo Leo Ray dėka vėl ėmiau norėti tapyti. Jis rengdavo įvairius tapybos seansus, į kuriuos pakviesdavo mane, drauge vykdavome į plenerus. Pamažu įsiliejau į tai. Šiandien suprantu, kad tarp dažų, su teptuku rankose, jaučiuosi labai natūraliai.

Daugelyje jūsų tapybos darbų dominuoja gyvūnai. Ypač katės ir paukščiai. Tai jūsų stilius ar tiesiog tam tikras kūrybinis periodas?

Kiekvienas iš mūsų viduje turime kažką, ko negalime apčiuopti. Tai lyg vidinis „aš“. Mano paveiksluose jis pasirodo gyvūno pavidalu. Mėgstu gyvūnus, patinka juos stebėti. Anksčiau labai domėjausi paukščiais: pirkau įvairių knygų, bandžiau įsigilinti į „paukštiškumo“ temą. Net nutapiau seriją paveikslų, kuriuose dominuoja paukščiai, turiu jų gal kokį šimtą.

Galbūt tai kaip nors susiję su jūsų Paukštelio pavarde?

Oi, ne. Paukštis man yra laisvės simbolis. Jis gali nuskristi ten, kur mes niekuomet nenuskrisime, gali matyti taip, kaip mes nematome. Tai labai didelis simbolis, kuris kiekvienoje kultūroje vaizduojamas vis kitaip. Nesvarbu, ar tai būtų Egiptas, ar Pietų Amerika.

Daugeliui lietuvių tapytojų nebūdingas ryškus koloritas. Tuo tarpų jūs savo darbuose nebijote žaisti intensyviomis spalvomis.

Dailės akademijoje turiu puikius dėstytojus: Joną Gasiūną, Arvydą Šaltenį, Ričardą Nemeikšį, Algį Biguzą, Eglę Ulčickaitę. Jie yra puikūs tapytojai ir parodo, atveria man naujas, labai įdomias tapybos formas bei galimybes. Tapymas yra ne tik spalvų deriniai, bet ir mąstymo, gyvenimo būdas.

Kartais, kai pats save bandau panagrinėti, suprantu, kad man įdomu derinti tarpusavyje nederančias, neretai – prieštaringas spalvas. Būna spalvų, į kurių derinius sunku žiūrėti, bet savo paveiksluose aš eksperimentuoju ir bandau išgauti naują, netikėtą jų skambesį.

Į savo koncertus fortepijonui įtraukėte vizualius menus, animaciją, judančius piešinius. Kaip kilo tokia mintis?

Prieš ketverius metus Klaipėdoje turėjau tokį projektą su Irma Leščinskaite. Aš grojau, o scenoje kabėjo didžiuliai jos tapybos darbai. Ėjo metai ir man kilo mintis, kad reikia tuos du dalykus sujungti, norėjosi paveikslus „išjudinti“. Tas judėjimas yra meditacinis, o puikus animatorius Eimantas Pivoriūnas prikėlė mano tapybą kitokiam gyvenimui.

Kaip jūs pats vadinate šį performansą? Kas tai – koncertas, meno terapija?

Sakyčiau, įvedimas į tam tikrą būseną. Apskritai, pats koncertas man yra tam tikras būvis. Klausytojas ateina į salę, atsisėda, išgirsta muziką ir pranyksta joje. Jis tarsi paskandina savo mintis muzikoje, paskandina jas piešiniuose, mintis atskiria nuo kūno ir tarsi patenka į visiškai kitą dimensiją. Jeigu koncerte ar parodoje taip nenutinka, tai ne tik klausytojo kaltė, bet ir muzikanto, dailininko kaltė. Visi didieji menininkai sugeba tai padaryt, paveikti ir pradanginti žmogų mene. Panašiai yra ir su bėgiojimu. Bėgant, kūnas, mintys pasineria į savitą būseną, pagauna ritmą.

Tai dar viena jūsų aistrų?

Yra žmonių, kurie komfortiškai jaučiasi mažiau judėdami. Jiems užtenka rašyti, skaityti – jie jaučiasi gerai. O man reikalingas fizinis krūvis. Bėgimas yra idealiausia forma. Aš net kartais suskaidau dieną: dirbu, tada prabėgu ir vėl dirbu. Stengiuosi per savaitę prabėgti apie 100 kilometrų: vieną dieną prabėgu 10, kitą – 20. Kai kūnas įpranta, tai yra natūralus procesas ir jis visai neišvargina. Maratono nebėgu, tačiau pusmaratonį teko įveikti ne kartą. Kol kas mano geriausias 21,098 kilometrų laikas – per 1,19 valandos.

Kiekvienam menininkui fizinis krūvis – tarsi prasivalymas. Todėl džiaugiuosi, kad mano gyvenime šiandien svarbiausi trys dalykai – muzika, tapyba ir bėgimas.

Bilietus į koncertą galite įsigyti čia.