„Mano kūrybos išraiška yra keramika. Kartais esu pristatoma kaip tarpdisciplininė arba garso menininkė, nors kol kas gal kiek nedrąsu save taip vadinti“, – prisipažįsta jaunoji menininkė Elena LAURINAVIČIŪTĖ (32), kurianti skambančius keramikos kūrinius.
Kaip apskritai atradote tokį junginį – garsą ir keramiką?
Viskas prasidėjo nuo to, kad lipdžiau vazas, o kad molis greičiau apdžiūtų ir būtų galima sukurti aukštesnės formos vazą, naudojau plaukų džiovintuvą. Kai pro mažą ertmę į vazos vidų pūsdavau vėjo srovę, pasigirsdavo garsas. Man patiko tai, ką atradau. Tai buvo atradimo momentas, nuo kurio atsispyriau kurdama dabartinį projektą. Apskritai keramika – labai stichiška meno šaka, nes dirbama su visomis keturiomis stichijomis: žeme (moliu), vandeniu, ugnimi ir oru.
Dar vienu įkvėpimu man tapo istoriniai keraminiai pučiamieji instrumentai ir internete pamatytas vaizdo įrašas, kuriame Peru gyventojas demonstruoja inkų laikų švilpynes-indus: kraipomi ir judinami, jie atkuria gyvūnų garsus. O tada jau ir į Dailės akademiją nusprendžiau stoti.