Menininkė Jolita Vaitkutė nesiliauja stebinti – lietuviška žemė atsidūrė Japonijoje

„Ilgai galvojau, kas turėtų būti įgyvendinta „Broadbean“ galerijoje Tokijuje, nes laiko darbui įgyvendinti turėjau tik dieną, erdvės irgi minimaliai, – apie piešinio atsiradimo istoriją pasakojo Jolita Vaitkutė. – Taip gimė mintis žemės piešiniui – „LIFE LAND“ – su Čijunės Sugiharos portretu“.

Jolita sako, kad šį diplomatą pasirinko ne šiaip sau. „Antrojo pasaulinio karo metu jis išdavė tranzitines vizas į Japoniją 6000 žydų, kurie pasiekę šią žemę galėjo jaustis saugūs, todėl tai jiems tapo tikra GYVENIMO ŽEMĖ. Šitie 6000 tūkstančiai gyvenimų virto į 40 000 ir daugiau, naujų ir būsimų gyvenimų, todėl suprantama, kiek daug svarbaus padarė šio žmogaus sprendimai“.

Pasak menininkės, norėjosi tarsi padėkoti pačiam Čijunei Sugiharai, o kartu ir visiems japonams už galimybę atrasti saugų gyvenimą.

Paveikslui Jolita nusprendė panaudoti lietuvišką ir japonišką žemę. Ji juokiasi – pasakoti, kaip pavyko atsigabenti lietuviškos žemės negali, nes tai visgi gali būti traktuojama kaip nusikaltimas, tačiau jai pavyko. O su japoniškos žemės paieškomis neapsieita be nuotykių.

„Japonišką žemę irgi nebuvo taip lengva rasti. Desperatiškai jos ieškojau kelias dienas, kol galiausiai nusprendžiau paaukoti autentiką ir nusipirkti iš gėlių parduotuvės. Tačiau, kai ėjome per perėją jau į trečią parduotuvę, gavau žinutę į savo „Instagram‘ą“ – prasilenkėme su Maria, kuri išgirdusi mus šnekant lietuviškai, identifikavo mane, – pasakoja Jolita Vaitkutė. – Įsivaizduojate, milžiniškame Tokijuje sutinkate lietuvę, kuri jus atpažįsta ir parašo?! Ji tuomet nusprendė padėti mums ieškoti tos žemės“.

Tačiau japoniškos žemės paieškos tuo nesibaigė. Netikus kelių parduotuvių siūlomoms žemės, jų sutikta lietuvė Marija nepasidavė ir pakvietė eiti jos kasti tiesiog... į parką.

„Kasėm šaukštais. Vėliau metro parsitempėme tą žemę,“ – juokdamasi pasakojo Jolita.

Tiesa, suradus tinkamos žemės, nuotykiai dar nesibaigė. Menininkei reikėjo sugalvoti, ant kokios gi medžiagos bus galima piešti.

„Viskas paprasta, kai esi Vilniuje, bet kai esi megapolyje, reikia keliasdešimt kilometrų vykti į artimiausius „Senukus“, – pasakoja Jolita. – Pirkau platesnį nei dviejų metru ruloną linoleumo, kurio kaina buvo parašyta už 10 centimetrų, o ne metrų, kaip įprasta pas mus. Mane tai itin nustebino!“.

Tuomet jau Jolita stebino praeivius, nešdamasi ruloną tiesiog rankose. Net ir tokie drovūs, akių nepakeliantys japonai negalėjo atitraukti žvilgsnių nuo išties keistai bei įdomiai atrodančios merginos.

Menininkė juokėsi, kad tikisi, jog su tokia pat nuostaba tie patys japonai stebės ir jos meno kūrinį.

Paklausta, kuo dar ją sužavėjo Tokijas Jolita Vaitkutė tikino, kad lankantis šiame megapolyje apima nepaprastas saugumo jausmas.

„Miestas toks didelis, tačiau net ir eidamas ketvirtą valando ryto gali jaustis visiškai saugus. Tavęs neužkalbins joks benamis ar išgėręs žmogus, niekas nelenda į akis, – pasakojo Jolita. – Čia daug ramiau nei, pavyzdžiui, Berlyne ar Paryžiuje, kur tave nuolat kas nors kalbina. Japonai itin gerbia tavo asmeninę erdvę“.

Jolita Vaitkutė patikino, kad nors Tokijas ir yra megapolis, čia nesijaučia jokio chaoso, priešingai – galioja nerašytos taisyklės.

„Čia tiek daug visko, bet tvyro harmonija. Tu privalai žaisti pagal jų taisykles, – sakė Jolita. – Šis miestas – įkvepiantis“.

Menininkė kartu su lietuvių delagacija Japonijoje viešės iki mėnesio pabaigos, spalio 29 dienos. Čia jie kartu dalyvauja renginiuose, konferencijose, keičiaisi kontaktais. Jolita tikisi daugiau susipažinti su šalies kultūra, istorija bei, žinoma, žmonėmis.