2024-aisiais sukaks dešimt metų, kai Lietuva pirmąkart išgirdo apie tada dar moksleivę iš Joniškio, kuri savo kūrybinius gebėjimus panaudojo... rinkimų agitacijai. Tačiau iš šaltibarščių nupieštas Dalios Grybauskaitės portretas buvo tik vienas iš daugelio, kuriam Jolita naudojo maisto produktus. Per tuos metus visomis prasmėmis užaugo ir Jolita, ir jos meniniai projektai. Dažnai tai ne šiaip gražūs vaizdai, bet svarbius klausimus aktualiomis temomis – nuo ekologijos iki karo – keliantys darbai. Bandau provokuoti Jolitą pagaliau surengti parodą ir juos visus parodyti, o ji juokdamasi atšauna: „Galbūt retrospektyvai ateis metas prieš mirtį – kūrybinę arba žmogišką.“
Prieš interviu susimąsčiau, kad daugelis tavo darbų – laikini. Tau negaila, kad ilgai brandintą kūrinį, kuriam paaukojai ilgas valandas, staiga kažkas ima ir suvalgo?
O kas yra amžina? (Šypteli.) Sunku pasakyti, kada peržengi slenkstį tarp laikinumo ir amžinybės. Nežinau, ar žmogui apskritai įmanoma tai padaryti. Ilgaamžiškumas man svarbus tiek, kiek jis reikalingas kūriniui. Jei jis turi egzistuoti labai trumpai, nes paskui yra sugriaunamas ar suvalgomas, galbūt užtenka, kad jį pamatei.
Viena geriausių mano kaip kūrėjos savybių yra ta, kad matydama, jog darbas man nepatinka, galiu jį lengva ranka nubraukti ir pradėti iš naujo. Viską galima sunaikinti.
Asmeninio gyvenimo pokyčiai turėjo įtakos profesiniam gyvenimui – lioveisi dirbusi su buvusiu vyru.
Prie komandos prisijungė nauja projektų vadovė,