Menininkė Jūratė Rekevičiūtė: „Pati sau esu meno kūrinys“

Euforija po filmo premjeros jau praėjo?

Kiekvieną kartą, kai kažkas pasako, jog esu labai krūta aktorė, emocijos užplūsta iš naujo. Ir vos tik spėju pamiršti, kas nors, pasižiūrėjęs filmą, vėl viską primena. 

Norite pasakyti, kad jus pasiekia tiktai liaupsės?

Na, taip. Netgi bariau vieną žodžio maestro, kuris ant mano feisbuko sienos tris dienas leido visiems grožėtis puikiu savo tekstu, kokia aš superinė aktorė. Bet paskiau viską ištrynė. Kai paklausiau kodėl, paaiškino: „Nenorėjau kitų įžeisti.“ Nes rašė, jog jam niekas nepatiko, išskyrus Rekevičiūtę, kurią labai mėgsta kamera. Šiaip komentaruose esu skaičiusi, kad tame filme daug kas manęs neatpažino. 

O jūs pati sau ekrane patikote?

Kai žiūrėjau „Lošėją“ pirmą kartą, beveik nieko nemačiau, nes bandžiau suprasti, ar nesugadinau filmo. Man buvo taip baisu! Kai filmavausi, atrodė, kad aš ten išvis nieko neveikiu. Antrą kartą žiūrėdama jau „pamačiau“ filmą, o trečią kartą netgi pradėjau mąstyti apie moralines vertybes ir visa kita. Jokio kito filmo nesu tiek daug kartų žiūrėjusi. 

Tai buvo pirmas bandymas filmuotis kine?

Absoliučiai. Kai paskambino dėl kino bandymų, išvis maniau, kad ne čia pataikė. Kai ilgiau pasikalbėjome, supratau, kad tai ne juokas. Bet aiškino ilgai, o aš dar ilgiau tikinau, jog nesu aktorė. Galiausiai paklausė: „Tai norite ar ne?“ Sakau: gerai, noriu.

Ir tai, ko gero, nebuvo jūsų viso gyvenimo svajonė?

Jau seniai supratau, kad gyvenimas už mane svajoja kur kas geriau. Nes aš pati nieko net panašaus neįsivaizdavau. Mano svajonės tokios smulkmeniškos, bet likimas padovanojo tiek, kad savo protu nebūčiau išmąsčiusi. 

O ką dar galėtumėte priskirti prie netikėtų likimo dovanų?

Kad ir artėjančią parodą Kopenhagoje sausio pabaigoje. Esu didžiulio projekto, organizuojamo kartu su danais, prancūzais ir lietuviais, dalyvė. Įdomiausia, kad projekto organizatorė Benedicte Nordin mane rado internete be jokių rekomendacijų – tiesiog pamatė mano darbus. Kaip juokauju, Kalėdų bobutė man vasarą parašė laišką. Iš pradžių net ištryniau tą laišką pagalvojusi, kad tai internetinė šiukšlė, nes viskas per daug gražiai skambėjo. Bet po kelių minučių susiradau ir perskaičiau iš naujo. Paroda vyks vienoje centrinių Kopenhagos salių, dalyvaus mano suknelių atspaudų grafika. 

Tai jau gražiausią savo suknelę parodos atidarymui turbūt paruošėte?

Turiu jų visą kolekciją: ir dėvimų, ir atspaustų – kabinamų ant sienos.

Tai ne pirmas jūsų pareiškimas pasauliui apie save?

Esu rengusi parodas Briuselyje, Hamburge, Niujorke, bet labiau dėl įrašo biografijoje. Užsidėjau pliusiukus. Briuselyje ir Niujorke jos buvo atidarytos konsulatuose, tai visai kas kita, nei iškabinti darbus galerijoje. Paprastai galerijos užsienyje turi savus autorius ir kitus įsileidžia labai sunkiai. Bet jeigu tave pasiima, rūpinasi viskuo: darbais, užsakymais, pristatymais. Tik Lietuvoje dailininkai apeina visas galerijos – čia mano parodos buvusios turbūt jau visur. Tikiuosi, kad Danijoje būsiu pastebėta, nes tai labai didelis projektas, sujungiantis ne tik dailę, bet ir operą bei šokius. Jo jungiamoji mintis – kaukės, tai yra mūsų visų prisiimami tam tikri socialiniai vaidmenys. 

Tuomet grįžkime prie jūsų, kaip aktorės, kaukės. Nebijojote kino ekrane atrodyti negražiai?

Ne. Negražūs žmonės man netgi gyvenime atrodo patrauklesni. Visą laiką bijau gražuolių. Man Bradas Pittas ar Leonardo DiCaprio tokie neįdomūs ir banalūs! Gal todėl, kad saldainių ir šiaip labai nemėgstu. 

O kaip jūsų skoniui pagrindinis „Lošėjo“ aktorius?

Sako, kad moterys dėl jo alpsta. Bet aš nealpau. 

Beje, ar jums neatrodo, jog tam, kad persikūnytumėte kine, užteko tik „nuplauti“ nuo jūsų visą ekscentriką?

Nepatikėsite, man net nagus nukirpo ir nulakavo bespalviu laku! Siaubas. Pastatė ant tokių basučių, kokių gyvenime nesu avėjusi, – man nereikia tokio aukščio. Tapau normalia boba. Bent jau pasižiūrėjau, kaip atrodyčiau, jei būčiau normali. 

Ir kaip?

Aš tokios bijočiau. Man ji labai nemaloni. Skaičiau komentaruose, kad kai kurie žiūrovai net pašiurpdavo nuo mano žvilgsnio ekrane. 

Sako, žvilgsnis atskleidžia žmogaus sielą. Jūs nesate tokia kaip filme?

Iš tikrųjų režisierius viską aiškiai išdėstė, ko iš manęs nori, – tikrai nesistengiau persikūnyti. Prašė, kad nebūtų pervaidinta, persistengta, kad viską daryčiau natūraliai, nerėkaučiau. Nieko ekstravagantiško iš manęs nereikalavo. Aš gyvenime labiau persistengiu. 

O galėtumėte būti normali...

Man nepatinka nei bobos, nei diedai. Tarkim, vyrai, kurie dar nepasenę, bet patys save sendina. Pavyzdžiui, vaikšto vilkėdami kažkokiomis neaiškiomis liemenėmis, neprisižiūrintys. Kartais matau, kad mano bendraamžis, o atrodo ir elgiasi kaip pensininkas, – jam tik anūkus sūpuoti. Tokios nuobodžios kalbos, praeitis, ligos... Aišku, tfu tfu tfu – bepigu taip kalbėti, kai šiandien nesergi. Bet kai žmogus nieko gyvenime nebesiekia, susitaiko su tuo, kad nieko nebepakeis, nieko gero nebeįvyks, jam galima „diagnozuoti“ senatvę. 

Kaip manote, ką žmonės į jus žiūrėdami galvoja?

Man ir pačiai būtų įdomu. 

Iš kur atsiradote tokia ryški?

Matyt, iš prigimties. Kiek kartų bandžiau daryti iš savęs normalią – nekas išeidavo. Tad nusprendžiau, kad nebemėginsiu savęs gesinti. Kitaip atrodydama blogai jaučiuosi. Keturiasdešimtmečio proga draugė padovanojo perlų karolius pasakiusi, kad jau jiems subrendau. Ir vienaip juos dėjausi, ir kitaip, kol galiausiai nusprendžiau apsukti aplink ranką ir nešioti kaip apyrankę. 

Iš ko padaryti kiti jūsų aksesuarai? 

Porceliano, odos, kailio... Štai menotyrininkas Saulius Pilinkus per Kalėdas man padovanojo storą „auksinę“ grandinę – irgi nešioju. Esu iš tų moterų, kurioms netinka nei perlai, nei briliantai. Mokiausi Kauno J. Naujalio meno mokykloje, o ten mes visi pankai buvome. 

Tik vieni iš to išaugo, o kiti ne?

Daugelio savo klasiokų nebematau. Su kai kuriais pasikalbėjusi telefonu suprantu, kad jau paseno. Kitų apskritai nebėra. 

Kas yra jūsų mados guru?

Į madą žiūriu kaip į meną, todėl negalėčiau įvardyti konkretaus žmogaus. Aš ir pati save traktuoju kaip meno kūrinį. Labai mėgstu vartyti Alexanderio McQueeno knygas, jo fotosesijos – tarsi paveikslai. Negali išplėšti drabužio iš konteksto: modelio, fono, nuotaikos. Tave tas vaizdas tiesiog nokautuoja. Yra ir šiaip žmonių, į kuriuos žiūriu tarsi į paveikslus. Netgi Lietuvoje. Tarkim, kaunietė Inga Petrikaitė – man labai gražu tai, ką ji daro. Man patinka Daiva Urbonavičiūtė, nors galbūt pernelyg gerai tą jos kuriamą „paveikslą“ pažįstu ir esu mačiusi ne tik paradinę jo pusę. Mano pačios tikslas – atrodyti taip, kad gerai jausčiausi. Man patinka, kai žmonės į mane žiūri, – aš gi narcizė! O norint, kad į tave žiūrėtų, reikia „tapti paveikslu“. 

Nebijote, kad dar po keliasdešimties metų priminsite garsiosios Vilniaus išmaldos prašytojos Rožytės paveikslą?

Ji labai gerai dirba savo darbą. Jeigu būtų kitokia (beje, seniai jos nebemačiau), niekas apie ją nežinotų. O dabar įnešė didžiulį pėdsaką į Vilniaus istoriją: kiek dizainerių ją kvietė į savo kolekcijų pristatymus, kiek fotosesijų ji dalyvavo! Manau, kad ir uždirbo daugiau už kitus savo kolegas, – aš ją atsimenu dar nuo studijų metų. 

Pas mus mažai ekscentriškai besirengiančių žmonių. Kaip manote, kodėl?

Jie nebeturi tam jėgų, nes reikia galvoti apie skaitiklius, mokesčius, darželius, mokyklas... Nes norint atrodyti išskirtinai reikia įdėti pastangų. Be to, lengviau gyventi, kai esi nepastebimas. Aš irgi kasdien nevaikštau su karūna, bet dėl to labai džiaugiuosi, – normaliai apsirengusios manęs gatvėje neatpažįsta. Pavyzdžiui, kai nepasidažiusi nueinu į savo „Maximą“. 

Pagrindinė jūsų veikla yra grafika, tačiau darote ir apyrankes, pakabučius, seges, auskarus, rankines, dekoruojate porceliano indus. 

Jie mano pragyvenimo šaltinis, nors mano darbuose viskas labai susiję ir nenuoseklu. Negaliu ilgai daryti vieno darbo – nusibosta. Tad truputį paspausdinu, po to einu dekoruoti indų, tada pjaunu žolę, vėliau gaminu pietus, vėl imuosi grafikos. Be to, aš ne konvejeris – turiu pagalvoti, pasižiūrėti, ar viskas gerai. Per dieną pakeičiu kokias šešias ar septynias veiklas. 

Bet juk grafikai reikia begalinio kruopštumo!

Dėl to ir esu spausdinimo meistrė. Drabužių atspaudai sujungė mano mėgstamas sritis. Kadangi visada traukė mada ir grafika, labai norėjau visa tai suderinti. Dabar pati modeliuoju sukneles, jos nėra dėvimos, bet gražiai atrodo ant grafikos lakštų. 

Ar jūsų grafikos menas paklausus Lietuvoje?

Kaip čia pasakius – santykinai. Bet aš dar spausdinu įvairių ponių vaikų krikšto drabužėlius, įamžinu joms brangias sukneles, kuriomis vilkėjo per pirmą pasimatymą ar vestuves. Pirmos nakties apatinių dar neteko perkelti ant popieriaus, bet kas žino? Nors viena ponia užsakė padaryti savo liemenuko atspaudą, jį savo vyrui dovanos vasario 14-ąją.

Beje, po jūsų vestuvių, vykusių prieš 14 metų, ekstravagantiškesnės nuotaikos taip ir neteko matyti. Kodėl spjovėte į tradicinę baltą suknelę ir visus kitus nuotakų atributus?
Dizainerė mane taip aprengė – aš neturėjau tam jokios įtakos. Buvau žaisliukas Daivos Urbonavičiūtės rankose (juokiasi).

O vieną dieną bendras dviejų ryškių menininkų gyvenimas pasibaigė...

Baigėsi mūsų bendras kelias. Išsišakojo. Negaliu atsakyti – kada, nes laikas man – labai nesuprantama sąvoka. Kartais atrodo, jog kažkas vyko vakar, o, pasirodo, prieš penkerius metus. Mano kasdienybė tokia pilna, kad kartais nebelabai susigaudau, kada kas buvo. Iš tikrųjų gyvenu iliuzijomis, kad kaip man atrodo, taip ir yra. 

Jūsų namai ne mažiau išsiskiriantys ir gana dideli. Nesijaučiate juose vieniša?

Tai kad juose būna labai daug žmonių, meno, įvairiausios veiklos. Tarp šių sienų visada kažkas darosi. Kartais net norisi sumažinti apsukas. 

Iš kur tie žmonės atsiranda?

Iš kažkur. Mano namuose iš tikrųjų verda gyvenimas, jie nėra tušti ar vieniši. Aplink vaikšto ne tik kaimynai, kurie nedrįsta užeiti, – viduje vyksta visokios akcijos. Jau kelerius metus kieme organizuoju floristų dirbtuves. Nes gėlės – tai labai gražu. Be to, mano gimtadieniai – tai milžiniškos fiestos. Ši erdvė iš tikrųjų atvira visokioms šventėms, rengiu grafikos dirbtuves ir mokymus – ne tik vakarėlius. Labai mėgstu žmones, nors patinka ir vienatvė. Jeigu kažkuri dalis užgožia kitą, man tampa negerai: arba bėgu pasislėpti, arba kviečiuosi visus pas save. 

Turite širdies draugą ar tuntą gerbėjų? 

Turiu gerbėjų, kurie mane labai gerbia. Nors iš tiesų nežinau, ką labiau – mane ar mano meną. Bet tokio, kurį šiuo metu galėčiau pristatyti visuomenei, šiuo metu nėra. Manau, kad nereikia tampytis vyro po renginius tarsi aksesuaro. Kai žiūriu į mūsų aukštuomenės ponias, kurios vakarėliuose dalijasi vienu odontologu, kažkaip keistai atrodo. 

Bet juk gerai, kai kas nors paltą padeda apsivilkti, taurę šampano paduoda...

Kad man ir taip padeda. Ir daug geriau ateiti vienai. Anksčiau į renginius kviesdavausi bičiules, bet supratau, kad kai esi viena, daugiau galimybių su visais pabendrauti. Jei stovėčiau su drauge, tai ir kalbėtume visą vakarą dviese. Mes tą galime ir kitur padaryti.

Kaip manote, esate sukurta šeimyniniam gyvenimui?

Esu tobula šeimininkė! Moku skaniai gaminti, esu labai tvarkinga, ūkiška, taupi, moku pjauti žolę ir netgi sugebėjau pati nusipirkti naują žoliapjovę. 

Kuo pasireiškia jūsų taupumas?

Neperku nereikalingų daiktų, produktų. Mano šaldytuve niekas nesugenda, nes moku laiku sunaudoti maistą. 

Daug metų gyvenote Kaune. Ar Vilnius jau tapo jums savu miestu?

Iki šiol, pavargusi nuo žmonių, bėgu slėptis į Kauną. Bet man tie trys atskaitos taškai – mano namai, Vilnius ir Kaunas – kaip trys atskiros planetos. Kaunas yra mano miestas, man ten viskas aišku – žmonės, santykiai, įvykiai. Ten netgi vežu skalbti savo staltieses. Klaipėdoje netgi geriau jaučiuosi nei Vilniuje. Matyt, kaip sakė Palmira, mano horoskopas nesutampa su Vilniaus horoskopu. Kai ji man tai paaiškino, nusiraminau ir nuo to laiko nesuku sau dėl to galvos.