Menininkė K. L. Lukošiūtė nosies neriečia: Holivudo dėmesys malonus, tačiau per daug emocijų nekelia

Jūsų piešiniai sužavi vis daugiau užsienio įžymybių. Ar toks dėmesys malonus?

Taip, žinoma. Man bet koks mano darbų įvertinimas yra labai malonus. Atsukus laiką atgal, kokius 3-4 metus, net nebuvo minties, jog sugebėsiu savo kūryba ištobulinti taip, jog ji pritrauks net užsienio garsenybes. Nors pati to per daug nesureikšminu, nes kaip žmogus nesu pernelyg emocinga. Visi jausmai sudėti į mano darbus. Tiesa, neneigsiu – didžiulis palaikymas iš kitų žmonių pusės labai motyvuoja, retai to susilaukiu, tad labai branginu žmones, kurie vertina mano kūrybą.

Anksčiau piešėte kompiuterinėmis programomis, tačiau gavote daug užsakymų ir nutapyti kažką ant drobės. Kaip dirbti jums sekasi geriau?

Prieš metus, kai dar lankiau mokyklą, dėl laiko stokos piešdavau kompiuteriu, bet dabar, kai savo visą laiką galiu skirti tik menui – piešiu ant drobių. Mėgstu tapyti didelius darbus. Nuo metro iki dviejų metrų dydžio, didesnės drobės netelpa į studiją. Šią vasarą tikriausiai piešiu lauke, ten neturėtų kilti jokių trukdžių. Šiuo metu savo darbus ant drobės eksponuoju Vilniuje, restorane „Dublis“ ir „Ali“ šokoladinėje. Piešimo kompiuterine programa nepalyginsi su piešimu ant drobės. Tai du skirtingi dalykai.

Turite įžymybę, dėl kurios būtumėt pametusi galvą? Kurios įvertinimo norėtumėt sulaukti labiausiai?

Dabar mąstau, ar yra tokių žmonių, dėl kuriu būčiau pametusi galvą. Sunku pasakyti, gal dėl to, kad man kiekvieno įvertinimas savotiškai svarbus, kartais žmonių net nežinau, jie prieina prie manęs, kai to visiškai nesitikiu, ir pasako kažką gražaus. Tai įkvepia didesniems darbams.

O galvą gal pametu ne dėl žmonių, o dėl jų darbų, ką jie sukuria, kokios idėjos jiems kyla, tada jau pradedu domėtis, kas po šiais kūriniais slepiasi, kokia asmenybė.

Kiek paveikslų iš viso per visus šiuos metus esate nupiešusi?

Hm, na, su skaičiais ir statistikomis aš nelabai draugauju, kartais net pamirštu, kiek man metų (šypteli). Neįsivaizduoju, manau, teks pradėti skaičiuoti.

Dažnai pabrėžiate, kad niekur nesimokėte. Tačiau jūsų darbai labai ekspresyvūs, ryškūs. Būdama maža mergaitė pasižymėjote lakia fantazija?

Taip, dažnai pabrėžiu, jog esu savamokslė, nes žmonės dažnai klausia, kur mokiausi, ką studijavau. Nors man dar devyniolika, dažnai galvoja, kad aš vyresnė. Būdama 11 klasėje mečiau dailės pamokas, nes mane visaip bandė į rėmus įsprausti, o aš nesu tokia lengvai pasiduodanti, tai galvoju, ką čia save kankinsiu ir mečiau.

Nežinau, ar tai laki fantazija, gal kaip tik susikoncentravimas į detales ir savęs bei aplinkos stebėjimas. Aš didelę laiko dalį vienaakius veidus piešdavau į sąsiuvinių paraštes pati to nepastebėdama ir nesureikšmindama, bet kai atkreipiau į tai dėmesį, iš to kilo mano kūrybos darbai, kurie ir susilaukė daugiausiai dėmesio. Vienos akies nepaleidžiu iki šiol, tai jau tapo kaip mano identitetu, žmonės po truputį atpažįsta mano braižą, gaunu laiškų „va mačiau tavo darbus ten ir ten, supratau iš karto, kad čia KLL“. Na, kitiems gal gali pasirodyti tai niekis, bet man – be galo smagu. Žmonės jau atpažįsta mano darbus pagal braižą, nes aš to siekiau, mano viena didžiausių svajonių buvo, kad nereikėtu pasirašinėti, jog būčiau atpažįstama.

Ar jūsų piešiniai perduoda kažkokią istoriją?

Piešinių yra daug ir kiekvienas savaip kažką perduodą, perteikia mintį. Bet kaip visumą savo darbuose tyrinėju jauno žmogaus identitetą, kaip jis mato pasaulį ir kas dedasi jo galvoje. Mano darbai dažnai kelia daug klausimų, kviečia suabejoti, pažvelgti kitu kampu, išsilaisvinti iš stereotipų. Kartais juose galima įžvelgti sarkazmą, kuris gimsta semiantis įkvėpimo iš mano numylėtų kritikų.

Pagal ką renkatės savo herojus?

Pastaruoju metu mano herojai, kurie pasirodo paveiksluose – išgalvoti. Jie tiesiog mano galvoje. Bet kaip asmenybės, jie yra drąsus menininkai ir ne tik, kovotojai, kurie nepasiduoda. Buvo atvejų, kai savo darbais sukėliau visokių audrų, daug kas pasipiktinę man rašė „kur čia menas? kas tu per menininkė?“. Tais atvejais stiprybės suteikė kitų menininkų istorijos. Niekada nebus taip, kad visiems patiksi, nebent karštą vasaros dieną nemokamai ledus dalintum.

Kamile, turite žmogų, kuris įvertintų jūsų darbus pirmiausiai?

Žinoma, kad mama. Moka visaip mane ir pakritikuoti, ir paskatinti, neleidžia užmigti ant lauro lapų, kai kas gero nutinka. Nors dar niekada nesijaučiau, kad iš viso kažką jau pasiekiau, labiau jaučiuosi kaip nieko dar nenuveikusi ir nepasiekusi.

Be piešimo, kokia antroji didžiausia jūsų aistra?

Mano antra aistra yra mada, na tai irgi iš dalies menas. Dirbu su dizaineriais Lietuvoje ir užsienyje, man tai didelė laimė – savo kūryba prisidėti prie jų.

Turite sau pačiai mieliausią piešinį?

Hmm, greičiausiai, jog neturiu. Kiekvienas darbas man su savo charakteriu ir savaip įdomus. Čia gal tas pats kaip mamos paklausti, kuris vaikas mieliausias. Su vienais dirbti sunkiau, su kitais lengviau, bet jie visi yra dalis manęs iš tam tikrų gyvenimo laikotarpių.