Menininkė S. Gutautė prekiauti papuošalais sukvietė močiutes: „Į meną mane atvedė moteriškumo paieškos“

O kas paskatino išeiti iš menininkės kūrybos ribų ir imtis organizuoti Kalėdų mugę? Vienas iš atsakymų – tai noras pamatyti tas spindinčias moterų akis, kai porceliano gabalėlis joms virsta kažkuo daugiau.

Kokiais kūrybiniais keliais jus vedė moteriškumo paieškos?

Kai pirmą kartą atsisėdau su porceliano gabalėliu ir galvojau, ką aš noriu juo pasakyti, man nerūpėjo sukurti dar vieną blizgančią, akiai patrauklių papuošalų seriją. Klausiau savęs vienintelio dalyko: ką aš noriu perduoti ir pasakyti tuo porceliano gabalėliu, kad jis būtų daugiau negu tik blizgutis ir dekoras? Kad jis daugiau pasakytų apie moters emocijas ir jausmus. Šie apmąstymai virto mano pirma porcelianinių papuošalų „Sentimentų“ kolekcija.

Kuriu papuošalus galvodama, kad jie derėtų ne prie suknelės, aprangos, o prie moters vidinės būsenos.

Toliau gimė „Pupų“ kolekcija. Tai – pakabukai ant grandinėlės, abiejuose galuose turintys po porcelianinę pupą. Šiais papuošalais skatinu moteris būti kūrybingomis. Aš pasiūliau kelis būdus, kaip galima puoštis tomis pupų grandinėlėmis, bet dažniau moterys pačios susigalvoja, kaip tas pupas surišti. Dėl to ir sukūriau tą keistą papuošalą – tokiu būdu skatinu dialogą su moterimis. Dažna moteris sako, kad „tai – mano mylimiausias papuošalas, nes visada „prilimpa“, prisiderina“.

Tokiu būdu, iš intuicijos ir vidinio ieškojimo kiekvienam kūriniui gimė po pasaką arba istoriją. Aš pati kuriu tas pasakas. Man asmeniškai labai artima „Mėnulio kolekcija“, kuriai esu sukūrusi pakabukus – mėnulius. Šie mėnulio pakabukai – moteriškumo, energijos ir vidinės harmonijos simbolis. Labai džiaugiuosi matydama klientes, kurios įsigyja mėnulio pakabukus. Jos tikrai jaučia, kad šie pakabukai – daugiau negu dekoras ir porceliano gabalėlis.

Yra ir papuošalų, kurie negimsta kaip kolekcija, jie ateina be pasakų ir sentimentų.

Vienu laikotarpiu labai gilinausi į žuvies simbolį. Norėjau kūrybos pagalba panagrinėti, kiek daug žuvyje yra simbolių – ir krikščionybė, ir zodiako ženklai. Tad sukūriau žuvytes – sages. Žuvys irgi turi pasaką.

Ruošiuosi kitais metais surengti parodą moteriškumo tema – moteris vilkas, moteris su ašaromis, seksuali moteris ir t.t.

Jūs esate keramikė. Keramika labiau asocijuojasi su indais, o ne su papuošalais...

Tiesa, bet papuošalų dėka man tapo lengviau ieškoti – galiu žaisti mažesnėmis formomis. Ieškojimai padeda išsigryninti mintis.

Dizainerė Julija Janus buvo pirmoji, kuri pasufleravo man mintį ir pakvietė sukurti porcelianinius papuošalus jos drabužių kolekcijai. Buvo žymiai drąsiau kurti pasitariant su ja apie tai, kaip papuošalų forma turi atrodyti ir derėti su funkcionalumu. Kuriant papuošalus, forma ir praktiškumas yra atsvaros taškai.

Anksčiau akmens masė bei indai man buvo kaip uždraustos karalystės vaisiai – galvojau, kad prie jų neprisiliesiu. Bet aš atjungiau racionalumą ir, kurdama iš jausmo, pradėjau paišyti ant vazų, puodelių, dubenų, lėkščių. Šis paišymas ramina ir kūrybos metu, ir jau patys užbaigti darbai pulsuoja ramybe.

Kuriu lėkštes, ant kurių aš vaizduoju vien moteris: su sparnais, angelais, bitėmis. Šios moterys, sakyčiau, akiplėšiškos, jos žiūri tiesiai į tave. Norėjau skirtingomis išraiškomis piešdama ant lėkščių parodyti moterų būsenas, o gal į save pažiūrėti. Tos vazos ir lėkštės man kaip drobė. Jos neturi įprastų pavadinimų, o trijų sakinių apibūdinimus. Kiekviena moteris gali išsirinkti sau.

Kas jus paskatino Vilniaus senamiestyje, Etmonų gatvės pastate suburti menininkų bendruomenę „Posesija“?

Mes susibūrėme į menininkų bendruomenę, nes tokiu būdu kūrėjai gali geriausiai save realizuoti. Vienas pats kūrėjas sugeba sukurti kūrinį. Antra dalis – ką su tuo daryti? Pilnas kūrėjo pasitenkinimas ateina tada, kai kuri ryšį su klientais, komunikuoji, jautiesi reikalingas, turi žiūrovą. Man norisi matyti savo klientus, girdėti, ką jie sako, ko jie nori, noriu matyti tas spindinčias akis, kaip molio gabalėlis virsta kažkuo daugiau. Tai įprasmina visą kūrybinį procesą.

Kaip kūrėjas gali egzistuoti? Be jo paties ir jo mūzos, reikalingas dar trečias – žiūrovas. Aš nepasitenkinčiau, jei man niekas nepasakytų, kad gražu. Gal nesipuošia, neperka, bet jam gražu – tai jau yra didelis įvertinimas, nes mūsų sielos susikalbėjo. Kuo daugiau mūsų patirs grįžtamąjį ryšį – tuo geriau.

Stereotipas, kad menininkai – individualistai, keistai bendraujantys, apsivėlę, riebaluotais plaukais, užsidarę rūsy. Mes – susitvarkę, pozityvūs, mokame bendrauti, tad drąsiai kviečiame į savo kūrybinius namus.

Esame įsikūrę sostinės centre – lengvai prieinamoje vietoje, priešais „Lėlės“ teatrą, ir vieninteliai rengiame tokią Kalėdinę mugę – kur niekas nieko neperparduoda, o patys kuriame ir patys paduodame. Mus „veža“ kitų sričių menininkai, kurie geba daryti įdomius dalykus – juvelyrai, keramikai, tapytojai, tekstilininkai, foto menininkai, drabužių kūrėjai. Mums, kaip kūrėjams, vieni kitų darbai yra įdomūs.

Esu įsitikinusi, kad lietuviai yra labai kūrybinga tauta.

Šiemet nustebinote viešai pakviesdami visas kuriančias Lietuvos močiutes registruotis ir dalyvauti jūsų rengiamoje Kalėdinėje mugėje. Kodėl norite įtraukti močiutes?

Močiutės mums duoda žinią: mes esame kūrybingos asmenybės. Pažiūrėkite į gatvėse savo mezginiais, nėriniais ir kitais kūriniais prekiaujančias močiutes – kodėl jos skleidžia tokią šviesą, šilumą? Moterys yra kūrėjos – mūsų rankos turi veikti, kurti. Moterys žydi, kai geba savyje atrasti kūrėją. Tose savo megztomis kojinėmis prekiaujančiose močiutėse matome du svarbius dalykus: rūpestingumą, rūpinimąsi ir kūrėją – šie du dalykai yra arti vienas kito.

Noriu padėti Lietuvos močiutėms susikurti orias Kalėdas, t.y. sudaryti sąlygas užsidirbti bei gauti kuo daugiau grįžtamojo ryšio, gerų žodžių, kurie yra būtini visiems kuriantiems žmonėms. Tai mes tokie jauni, protingi, internetu viską valdome – įregistruojame veiklą, pasidarome nuotraukų, reklamuojame save, o močiutės „brendo“ nesusikurs. Todėl mes, Posesijos menininkai, norime padaryti joms gerą darbą. Norime prisidėti prie sotesnių močiučių Kalėdų. Kad jos ne iš aukos pirktų dovanas, o pačios užsidirbtų. Mūsų visuomenės bėda, kad galimybės visur uždarytos. Todėl man svarbu sudaryti žmonėms galimybes.

Sakote, kad norite sudaryti sąlygas močiutėms gauti kuo daugiau grįžtamojo ryšio, gerų žodžių. O kokio grįžtamojo ryšio sulaukiate iš jau užsiregistravusių mugėje dalyvauti senolių?

85-erių metų Joanos Žutautienės svajonė buvo parodyti viešai savo mezgamas kojines ir šį savaitgalį jos svajonė išsipildys. Moteris sunkiai vaikšto, tačiau puikiai valdo virbalus ir jai norisi parodyti savo dailiai mezgamas kojines, pažiūrėti kitų močiučių bei menininkų darbus, pabendrauti su Kalėdinės mugės lankytojais.

Į mano kvietimą atsiliepė ir daugiau močiučių, kurios su džiaugsmu priima šią „Posesijos“ menininkų dovaną – galimybę nemokamai prekiauti Etmonų Kalėdinėje mugėje.

Kitas gautas laiškas: „man taip džiaugsmingai ir stipriai dega širdis už jus, menininkus, ir visas dalyvausiančias močiutes! Prisimenu, kaip mama pasvajodavo „kad taip kas surinktų mus, panašias mezgėjas, į vieną vietą, ir kad pas mus ateitų žmonių! Kalėdų senis išgirdo jos svajones per jus! Stebuklai!“.

„Man tiesiog užvirė kraujas, kai pamačiau Jūsų skelbimus. Mano mamai, jau senjorei, tokia mugė yra jos svajonės išsipildymas. Ji mezga gražučius vaikiškus tapukus. Mezga, kad įprasmintų laiką. Ir tikrai būtų daug džiaugsmo su kažkuo pasidalinti savo grožiais. Ir būtų gera susitikti su kitomis močiutėmis, mugės lankytojais“, – rašo moteris, į mugę užregistravusi savo mamą.

Dar viena močiutė atsiliepė tokiais žodžiais: „Nuostabus sumanymas. Nesvarbu, ar užsidirbsiu, jaučiuosi puikiai ir išdalindama savo darbelius, tačiau noriu prisidėti prie šios puikios idėjos įgyvendinimo“.

Tie močiučių girdimi žodžiai „geriau išdalinsiu kojines, nei namie sėdėsiu ir nieko neveiksiu“ mane jaudina ir inspiruoja.