Menininkė Sallamari Rantala: „Esu mėgėja, savais būdais pasakojanti istorijas apie gamtą“

Parodoje „JCDecaux premija: turiu žodžius“ ji pristatė skulptūrinę instaliaciją, o pokalbyje pasakoja apie svarbiausią jos įkvėpimo šaltinį – gamtą ir mūsų bandymus ją pažinti bei apie tai papasakoti.

Esi kilusi iš Suomijos ir žinau, kad baigei Vilniaus dailės akademiją (VDA). Kas tave atvedė į Vilnių?

Studijuodama dalyvavau mainų programoje Vilniuje ir čia sutikau savo dabartinį partnerį, kuris ir yra pagrindinė mano persikraustymo čia priežastis. Žinoma, mano studijos VDA leido man geriau integruotis, ypač kalbant apie meno lauką.

Lietuva nėra toli nuo Suomijos, vis tik esu tikra, kad tarp šių šalių yra daugybė skirtumų. Kaip jauteisi čia atvažiavusi? Gal tau, kaip menininkei, padeda kai kurie iš jaučiamų skirtumų?

Aš gyvenu Lietuvoje dar tik kelis metus ir kartais vis dar jaučiuosi svetima. Tačiau, kalbant apie kultūrą, randu joje daugybę panašumų. Būtent tai mane ir domina. Pavyzdžiui, abiejų šalių labai panaši geologinė istorija, todėl man ir čia lengva suprasti peizažą. Aš tikiu, kad geografinė aplinka, kurioje gyvename, įtakoja ne tik paskirų individų psichologą, tačiau ir didesnius procesus, kaip politika.

Žvelgiant į tavo darbus akivaizdu, kad tavo kūrybinė praktika yra labai arti gamtos ir tai, kaip mes ją suvokiame, kaip apie ją kalbame. Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo, kaip menininkės, interesų lauką?

Gamtos mokslai visada buvo labai arti manęs: gavau gana gerą išsilavinimą vidurinį Suomijoje ir leidžiant laiką gamtoje, mano tėvai dažnai man pasakodavo apie įvarius gamtos fenomenus. Kiek vėliau, jau studijuodama šiuolaikinį meną, pastebėjau, kad semiuosi labai daug įkvėpimo būdama gamtoje, bet ne kažkokiu perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu. Tuo pačiu metu jutau, kad esu praradusi žinias, kurios leistų man geriau ją suprasti, žinoti kaip su ja elgtis. Taip pradėjau domėtis pasakojimais ir diskursais apie gamtą, bei tuo, kaip skirtingos žinios gali pakeisti mūsų elgesį su gamta.

Kas dabar tave, kaip kūrėją, domina labiausiai?

Man įdomu patys mechanizmai leidžiantys mums suprasti gamtą ir kas mums labiausiai daro įtaką šiuose procesuose: švietimo idėjos, ekonominiai išskaičiavimai ar labiau tautosaka ir įvairūs pasakojimai. Jau kurį laiką galvoju apie šiuos klausimus ir tai vis dar yra procese.

Mano darbai susideda iš daugelio smulkių elementų, dažnai jie yra išsklidę parodinėje erdvėje. Aš manau, kad realybė, kaip ir gamta, nėra vientisa. Miškas susideda iš daugybės įvairių dydžių ir sudėtingais ryšiais susijusių elementų, tai, kas gerai matoma ir tai, kas lieka šešėliuose. Stengiuosi tai atkurti ir savo darbuose. Man visi erdvėje egzistuojantys elementai yra neatsiejama jos dalis, todėl kartais, dalyvaudama grupinėje parodoje kaip savo kūrinio dalį panaudoju šešėlį, krintantį nuo kito darbo. Žinoma, apie tai visuomet bandau pasikalbėti su to kito darbo kūrėjais.

Ar gerai suprantu, kad tau svarbu ne tik kurti ir atnešti objektus į parodą, bet ir priimti tai, kas jau joje yra?

Taip, labai. Rinkdama medžiagas ir patirtis gamtoje, visuomet jaučiu tam tikrą konfliktą jas atnešdama į tokią ribotą ir aiškiai apibrėžtą erdvę, kokia dažnai yra parodinė erdvė. Man svarbu, kad į šią erdvę atnešti daiktai tiesiogiai komunikuotų su esamais elementais: kampais, langais, sienomis ir grindimis. Pavyzdžiui, man labai patinka kaip langai įleidžia šviesą į vidų per savo ertmę ir joje įstatytą stiklą. Ši šviesa pasiekia kai kuriuos viduje esančio mano kūrinio elementus, tuo tarpu kiti lieka jos atokaitoje.

Koks yra tavo kūrybinis procesas?

Jis šiek tiek varijuoja kiekvieną kartą. Pastaruoju metu išvykdama į gamtą jau apytikriai žinau, ką noriu joje surasti gal iš dalies ir dėl to, kad dažnai lankausi tose pačiose vietose. Man patinka tęstinumas ir pasikartojimai. Man svarbu sukurti ilgai besitęsiantį santykį su pasirinktomis vietomis – dažnas jų lankymas suteikia kitaip nepasiekiamų įžvalgų apie jas ir jose esančius elementus. Kartais kūrinys prasideda nuo tam tikros vietos, kurią atrandu. Žiemą maudausi Vilnelėje ir vieną kartą radau puikią vietą plaukiojimui: aplink nebuvo žmonių, o graži vandens tėkmė traukė mano akį. Tuomet pagalvojau, kad galiu tai atskleisti kūrinyje. Kitą kartą radau nuostabų smėlingą molį, labai gražios spalvos, todėl ėmiau tyrinėti jį supusią erdvę ir bandžiau papasakoti apie tai parodoje. Vis sugrįždavau į tą vietą ir tuomet pati kelionė ėmė skverbtis į kūrinį taip pat.

Ar tau išvykos į gamtą yra taip pat kūrinio dalis, tam tikras performansas, ar matai jas kaip atskirą, tiesiog objektų ir patirčių paieškai reikalingą procesą?

Turbūt abu variantai. Išvykos į gamtą yra tikrai neatsiejama kūrybinio proceso dalis ir kūriniuose tiesiogiai naudoju tiek atrastas patirtis, tiek patį atradimo procesą. Procesą kartais aš kiek redaguoju. Turbūt elgiuosi panašiai kaip pasakų kūrėjai, kurie keičia siužetą jiems reikiama linkme. Vis tik galiausiai materialios ir fiziškos realybės bei mane tiesiogiai palietusios aplinkybės ir sudaro pagrindinį pasakojimą. Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad aš įsigyvenu su tam tikromis vietomis, į jas nuolat grįžtu, atlieku tam tikrų judesių seriją ir stebiu aplinką, supančią mane. Tai iš ties labai performatyvu daugeliu aspektų.

Kiek renkantis tam tikrus objektus tau svarbi jų estetika?

Tai yra sudėtingas klausimas. Aš renkuosi gražius daiktus, tačiau mano grožio samprata yra suformuota tam tikrų išorinių faktorių. Kai kurie objektai man yra gražūs, nes aš suprantu jų santykį su kitais elementais, su juos supančiomis aplinkybėmis, arba suprantu, kad ne iki galo tai suprantu ir tai žadina mano smalsumą. Tačiau bendrai, estetiniai aspektai yra vis labiau man įdomūs. Manau, kad rinktis daiktus pagal jų grožį, estetiką yra labai žmogiška ir man labai įdomu tyrinėti šį žmogišką elgesį – kaip mūsų žinios ir aplinkos suvokimas veikia mūsų estetikos sampratą.

Žinau, kad kūryboje tau įdomios Suomių istorijos apie laukinę gamtą. Gal gali papasakoti apie tai plačiau?

Taip. Paprastai tai yra medžioklės istorijos. Jų aukso amžius buvo 7-9 praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Jos sudarė tam tikrą paralelę su tuo metu pradėjusiomis girdėtis politinėms, su gamta, jos apsauga susijusioms idėjoms. Rašymas apie ėjimą į mišką medžioti buvo tam tikras atsakas į plėtrą politikos ar ekonomikos kryptimis. Tačiau šis literatūros žanras yra daug platesnis nei pasakojimai apie medžioklę, jis įtraukia ir istorijas apie žygius, ekspedicijas gamtoje bei įvairias patirtis gamtoje, jos stebėjimą.

Man labai patiko viena knyga, kur vyresnio amžiaus moteris pasakoja apie savo gyvenimą miškuose. Ji nebūtinai buvo gera rašytoja, tačiau jos pastebėjimai aprašant gyvūnų elgesį mane labai sudomino. Šias istorijas rašo tiek profesionalūs rašytojai, tiek mėgėjai. Man tai labai svarbu, nes aš taip pat galiu ir dalyvauju tame. Ta prasme esu mėgėja, savais būdais pasakojanti istorijas apie gamtą ir ką aš ten veikiu. Istorija, matoma ji ar ne, visuomet užima labai svarbią mano kūrinių dalį. Aš daug galvoju apie tai, kaip meno suteikiamomis priemonėmis galiu pasidalinti savo istoriją su kitais.

Jaučiu, kad tu pasakodama palieki labai daug atvirų įėjimų ir išėjimų, daugybė dalykų lieka laisvai plūduriuojantys, neapibrėžti. Koks tavo santykis su kūrinio žiūrovu, kiek tau svarbu, kad jis suprastų tavo paliktas žinutes?

Aš keliais būdais su tuo eksperimentavau. Kartais pristatau savo darbą papasakodama tam tikrą, jį suprasti padedančią istoriją per performansą. Kartais – palieku nedidelį tekstą. O kartais man patinka stebėti kas įvyksta jei verbalinė kūrinio dalis lieka visiškai nuošalyje. Norėčiau, kad mano darbai būtų perskaitomi per įvairias detales. Tarsi stebėtum vietą ant upės kranto ir rastum įvairius objektus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atsitiktiniai, tačiau galiausiai savo natūralioje aplinkoje yra tampriai susiję tarpusavyje.