Menininko Eigirdo Scinsko parodos atidaryme sužibėjo garsios poros

Didžiuliai vitriniai langai, pilkšvai baltos sienos, – tokioje erdvėje ir buvo pristatyti viešai dar nematyti naujausi didelių formatų, teigiamą žinutę nešantys abstraktūs paveikslai. Dalis naujausių darbų jau iškeliavę į Kazachstaną, kur visai neseniai žinoma ir įtakinga „Art Future“ galerija susižavėjo ir jau atstovauja menininką ne tik Kazachstane, bet ir Azijos, Rusijos, Jungtinių Arabų Emiratų meno pasaulio rinkose.

Kaip teigia pats E. Scinskas, norisi, kad menas įgautų šiuolaikinį pulsą ir Lietuvoje, kad toks pozityvus, pilnas spalvų ir teigiamų emocijų menas būtų matomas ne tik užsienio meno galerijose, ne tik jau žinomų pasaulinių galerijų salėse ir muziejuose.

Parodos atidarymo nepraleido ir žinomi žmonės: meno kūriniai žavėjosi aktorė ir televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkutė-Širvaitė su vyru Ryčiu, dizainerė Ramunė Piekautaitė su sutuoktiniu Kęstučiu Venslovu ir daugelis kitų žinomų veidų.

Meno parodos netradicinėse erdvėse gimė Niujorke, kaip modernus, šiuolaikiškas požiūris į meną, tokios parodos pritraukia ne tik miesto meno mylėtojus, svečius bet ir pasaulinio lygio meno kolekcininkus. Būtent tokioje erdvėje Vilniuje ir tokio pobūdžio parodoje menininkas Eigirdas Scinskas kviečia į savo jau ketvirtąją improvizuotą asmeninę tapybos parodą, pristatydamas naujausius savo kūrybos abstrakčius paveikslus, sukviesdamas visus Vilniaus miesto meno mylėtojus į Vokiečių gatvę, kur daugiau nei 100 kvadratinių metrų patalpose įvyks tikra meno ir spalvų šventė.

„Tapau, tai ką jaučiu, tai kas mane įkvepia – tai gali būti dykuma, kosmopolitiškas miestas, aplankytos šalies spalvos, ragautas skonis – bet kokia pajausta ir išjausta TIKRA emocija. Drobė man – iššūkis, naujų pojūčių ieškojimas savyje. Kūrinio neįtakoja jokie išoriniai faktoriai: mane žavi, kad čia esu tik aš, tikra drobė ir pasirinktos aliejinių dažų spalvos. O svarbiausia tai, kad tapyboje tobulėjimui ribų nėra.“ – sako E. Scinskas, kuris prieš pasinerdamas į tapybos ir meno pasaulį, buvo žinomas pasaulyje dėl savo kurtų nuotakos portretų juodai baltoje fotografijoje.

Kelionės ir nauji potyriai įkrauna įspūdžiais, kurie vėliau virsta formomis ir linijomis, potėpiais ir spalvomis drobėse. Fotografija menininkui suteikė galimybę keliauti ypatingai daug, pamatyti ir pajusti skirtingas kultūras bei tradicijas, praplėsti pasaulio matymo ribas, pažinti kosmopolitiško mastymo asmenybes, aplankyti galybę didžiausių šiuolaikinio meno muziejų bei parodų visame pasaulyje. Kaip E. Scinskas sako, – Nuostabus jausmas stovėti prie šedevro ir bandyti jį išties suprasti. Būni tiesiog pritrenktas jo energijos, grožio ir emocijų. To siekiu, ir savo tapyba, paliesti ir sukelti teigiamas pasaulio patirtis ir emocijas žiūrinčiajam.

„Tai ne pirmas atvėjis meno pasaulyje, kada žmogus užsiima viena veikla, o paskui tampa visai kitos srities, o kartais ir svarbiausios srities profesionalu. Turbūt meno pasaulyje žymiausi pavyzdžiai – Rubensas, kuris visą gyvenimą dirbo diplomatu ir staiga tapo didžiu daiilininku, Hogenas ir kiti. Lietuvoje tai vis dar retas reiškinys, ir todėl kai susiduri su tokio žmogaus darbais, yra apie ką pagalvoti, įdomu kas bus toliau. Eigirdas turi Dievo dovaną spalvai bei koloritui, turi ryškią vaizduotę, ir gali puikiai komponuoti. Komponuoja pasikliaudamas savo išlikusiu pirmu įspūdžiu, kievienas jo paveikslas yra matyto vaizdinio išraiška.“ – Menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė.

Nesustoti kurti patį skatina ir girdimi atsiliepimai iš žmonių, kurie domisi šiuolaikiniais abstrakčiais kūriniais, interjerų dizainerių bei architektų tiek Lietuvoje tiek užsienyje, kurie rekomenduoja tokios stilistikos paveikslus savo klientų erdvėse. Gera pastebėti, kad žmonės plečia savo akiratį suvokdami meną ir vis daugiau jų nori turėti paveikslą ar kitokį meno kūrinį savo namuose. Kaip Eigirdas Scinskas teigia, jo paveikslais domisi panašūs, kosmopolitiški, daug keliaujantys ir matantys žmonės. Tokie paveikslai – keliantys nuotaiką. O labai dažnu atveju lietuviškas menas kelia lengvą depresiją, niūrumą, liūdesį. Mūsų kultūrai tarsi įprasta melstis, save bausti.

„Pirmas žingsnis mene yra drąsa, ir Eigirdas Scinskas yra drąsus. Matosi, kad jis nepasitenkina vidutiniu rezultatu, ir tarsi griaudamas jau lyg ir baigtą paveikslą, pasiekia harmoningą paveikslo visumą.“ – Tapytojas, dailės pedagogas, kritikas Aloyzas Stasiulevičius.

Pradėjęs vis aktyviau tapyti, Eigirdas Scinskas sako, kad dabar jau tapo įprasta kiekvieną dieną, net atostogaujant mintyse, telefone ar blanknote pieštis eskizus, vaizdinius, spalvas. Kaip menininkas sako, – abstrakčius potėpius ant drobių gali būti sunku suprasti iš pirmo žvilgsnio, nes kiekvieno žmogus kitoks suvokimas, kartais tik pavadinimas gali sufleruoti paveikslo temą, tačiau mintys ir vaizduotė padeda įžvelgti dar ir dar kažką, kas ankščiau gal ir nebuvo pastebėta. Paveikslų daugiasluoksniškumas taip pat sukuria atskirą istoriją savyje. Kaip menininkas sako, paveikslų ir meno nereikia suprast, bet būtina pajausti.