Menininko Vlado Mackevičiaus kelionė į šalį, kurioje viską valdo širdis

Šaltu metu jis su mylimąja, prekių ženklų „My Face“ ir „My Face Art“ įkūrėja Egle Kaušpėdaite, stengiasi pabėgti į vasarą. Porai planuojant kelionę į Aziją, Eglė pasiūlė pridėti ir kontrastingąją Indiją.

„Mano smalsumas akimirksniu pabudo – kaip galima atsisakyti pažinti šalį, kurioje visai kitokia kultūra ir tūkstantmetės tradicijos, juolab kad Indijoje nesame buvę. Norėjosi viską savomis akimi išvysti, pajusti, užuosti“, – sako Vladas.

Tačiau turėjote ir su darbu susijusį tikslą. Kaip Delio moderniojo meno muziejaus atstovai sužinojo apie jūsų raidinį Indijos dvasinio lyderio Mahatmos Gandhi portretą?

Už tai turiu buti dėkingas savo atstovams Barselonoje – tai jie pristatė Gandhi portretą Delio moderniojo meno muziejui. Jo direktorė Ritu Sharma susisiekė su manimi ir pranešė, kad svarstoma įsigyti mano kūrinį, pakvietė į susitikimą. Šiuo metu mano darbas yra Delyje – vyksta visa patekimo į muziejaus kolekciją procedūra. Indijoje šie procesai vyksta kiek kitaip negu Europoje ir trunka ilgiau.

Kodėl iš viso sugalvojote kurti Indijos dvasinio lyderio portretą?

Savo kūryboje dažnai nagrinėju laisvės temą, o Mahatma Gandhi – vienas ryškiausių laisvės simbolių. Raidinį portretą sukūriau iš Gandhi kalbų ir biografijos tekstų. Taip portretas įgauna kelis sluoksnius – struktūrinį tekstinį ir bendrąjį vizualinį. Tai neišvengiamai įtraukia į dialogą žiūrovą, kūrinys pasako kur kas daugiau, nei jis išvysta pradžioje: raidės paakina leistis į kur kas gilesnę kelionę, galbūt net į save.

Ar kelionių patirtys persikelia į jūsų kūrybą?

Jos palieka pėdsaką. Kūryboje tai – nauji rakursai. Kitaip prabyli apie svarbius dalykus, nori pasidalyti savu, unikaliu patyrimu, ne tuo, kurį tau perdavė kitas.

Koks kelionės įspūdis? Kokie stereotipai pasiteisino, o ką atradote naujo?

Mūsų maršrutą sudarė septyni taškai: Delis, Agra, Džaipuras, Ameras, Varanasis, Mumbajus ir Goa. Patyrėme šoką – dėl įspūdžių gausos ir kultūros. Indija – iš tikrųjų kontrastų šalis, ką girdėjome dar tik ruošdamiesi: ji kupina spalvų bei kvapų. Nors ten didelis skurdas, žmonės šypsosi, nestokoja tikėjimo ir dvasios gylio. Tai šalis, kurioje viską valdo širdis, ne protas. Indija abejingų nepalieka – arba ją įsimyli, arba niekada nenori į ją sugrįžti. Mes grįžti ketiname.

Kokia ideali jūsų atostogų diena?

Visos kelionių dienos kitokios, tai, ko gero, ir yra idealu. Siekiame kiekvieną dieną ką nors naujo pamatyti, sužinoti, paragauti. Kiekviename mieste būtinai apsilankome turguje. Keliaudami ieškome pirmų kartų, ryškių įspūdžių, žengiame už komforto zonos ribų, nes būtent tai ir yra kelionių magija, kuri keičia požiūrį į gyvenimą ir kartais net mus pačius.

Ką pamatyti, patirti, paragauti, nuveikti Indijoje pagal Vladą Mackevičių?

Siūlyčiau pakartoti mūsų maršrutą. Pasivaikščioti po Delį, kuriame gyvena daugiau nei 16 milijonų žmonių, – kontrastai kiekviename žingsnyje. Mieste yra daugiau nei 50 000 paminklų, įtrauktų į pasaulinį paminklosaugos paveldą. Aplankyti didžiausią mečetę Indijoje Jama Masjid. Pasivaikščioti po Paharganj rajoną senajame Delyje.

Verta pamatyti Tadž Mahalį – nemirtingos meilės simbolį, juolab kad nuo Delio iki Agros miesto, kur yra garsusis mauzoliejus, vos kelios valandos traukiniu, o juo Indijoje pavažiuoti būtina – tai unikali patirtis.

Kita vieta – Radžastano sostinė Džaipuras. Miestas vadinamas rožiniu, nes statant daugumą pastatų naudotas raudonas smėlis, rožinis akmuo. Vaikštai lyg pasakoje – architektūra glosto akis nematytomis formomis.

Sakoma, kad Varanasiui yra 3000 metų, tai vienas iš nedaugelio miestų, kuris visą tą laiką funkcionuoja be trikdžių. Indai ji vadina švenčiausiu miestu, visatos centru. Būtent čia galima išvysti įspūdingas apeigas, tarkim, žmonių kūnų kremavimo ceremoniją Gango upės pakrantėje.

Iš Varanasio skridome į Mumbajų. Tai tankiausiai apgyvendintas Indijos miestas, pasipuošęs savita architektūra su portugalų bei britų kultūros prieskoniais. 18 milijonų gyventojų turinčiame mieste yra lūšnynų rajonas, kuriame gyvena apie 1 100 000 žmonių. Įsivaizduojate dydį?! Ten taksi nėra saugos diržų – net ir vairuotojui. Užtat galima pamatyti įspūdingus saulėlydžius – saulė neria tiesiai į jūrą. Daug žmonių ateina į pakrantę jos palydėti. Labai norėjau pasivaikščioti tose vietose, apie kurias skaičiau knygoje „Šantaramas“.

Mano rekomendacijų sąrašą baigia Goa valstija, turinti šimtą kilometrų jūros pakrantės. Kadaise buvusios Portugalijos kolonijos žemėje matėme nemažai gražių bažnyčių – jos neįprastai atrodo palmių fone, bene visos įtrauktos į UNESCO paveldą. Goa yra daug skirtingų miestelių bei pliažų. Jeigu norisi ramybės – prašom į Palolem paplūdimį pietuose. O muzikos, barų, besišypsančių hipių ir vaikštančių tarp gultų karvių rasite Goa šiaurėje nuo Vagator iki Arambol.

Indiją tikrai verta kiekvienam aplankyti nors kartą gyvenime. Sakau „nors kartą“ ir prisimenu Delyje sutiktą keliautojų porą iš Prancūzijos: vyrui 68-eri, moteriai – 64-eri, jie Indijoje lankėsi penktą kartą. Ši pora yra puikus pavyzdys, kaip neva negalėjimas ką nors patirti tėra mūsų galvose.