Menininkų duetas „Gilbert & George“: būti agresyviems – jų misija

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Jie – tokie neišskiriami, kad turbūt net pamiršo savo pavardes. Visi dviejų vyrų kūriniai pasirašomi „Gilbert & George“, o paso duomenų jų niekas neklausia. Juk būtų keista domėtis, kokios, tarkim, Betmeno ir Džokerio ar Tomo ir Džerio pavardės. Ir nemanykite, kad šis palyginimas kaip nors žemina menininkus. Gilbertas Prouschas (g. 1943) ir George’as Passmore’as (g. 1942) labai pasistengė, kad būtų vertinami kaip komiksų personažai.

Žinių apie tai, kuo vyrai skiriasi, yra tik tiek, kad George’as – aukštesnis, su akiniais

Ir vargas tam žurnalistui, kuris bandytų klausti ko nors tokio, ko jie nenori pasakoti, net jei būtų subtiliai pasiteirauta, gal kažkuris mėgsta avių šonkauliukus, o kažkuris – mėsos pyragaičius. Senukai pasakoja tik tai, kas nesikerta su jų legenda, o šioji – vieno žmogaus dosjė. Prispirti prie sienos menininkai pripažįsta, kad nėra Siamo dvyniai, tačiau jų kūryba – kas kita, ji nedaloma į dviejų autorių. Tad žinių apie tai, kuo vyrai skiriasi, yra tik tiek, kad George’as – aukštesnis, su akiniais.

Gilbertas ir George’as savo gyvenimą pavertė meno projektu, kuriame viskas gražiai sustyguota ir padengta vintažine patina. Abu vilki vienodus konservatyvius tvido kostiumus, kiek skiriasi tik jų spalvos ir kaklaraiščiai. Pastarieji kinta priklausomai nuo turimų atsargų. Pavyzdžiui, kai viena gerbėja iš Honkongo, atsidėkodama už „G&G“ parodą, dovanojo Gilbertui ir George’ui visus savo sutuoktinio nevilkimus drabužius ir aksesuarus, britų žvaigždės puikavosi kiniškais kaklaraiščiais su gėlytėmis ir dygliakiaulėmis. Pora išvis yra panaši į kokio nors sudegusio teatro aktorius; jie net į miestą išeina tik dviese ir kiekviena jų promenada atrodo kaip performansas. Juolab milijonus uždirbantys menininkai ne šiaip sau vaikšto iš taško A į tašką B – jie gatvėse rankioja medžių lapus ir šiukšles, ir šiuos vėliau panaudoja savo koliažams.

Kad Gilbertas ir George’as neabejingi praeičiai, rodo ir jų butas Londono Ist Endo XVIII amžiaus name

Vyrai noriai pasakoja žurnalistams, kad keliasi penktą ryto, nes, prieš prasidedant dienos darbams, skaito Walterį Scottą ar XIX amžiaus romanus, esą jie geriau supažindina su Anglijos istorija nei rimti veikalai. Kad Gilbertas ir George’as neabejingi praeičiai, rodo ir jų butas Londono Ist Endo XVIII amžiaus name, kur išsaugota daug autentikos. Čia yra likę tikrų židinių ir tikrų sienų, bet interjeras atrodo toks tobulai senovinis, tarsi jame būtų pasidarbavęs tuntas dizainerių ir liepęs šeimininkams nieko neliesti rankomis. Viskas labai gražu, sterilu, panašu į muziejaus patalpas; net kyla įtarimas, kad namų savininkai smagiai kikena, įsivaizduodami, kaip tai atrodo iš šalies. Beje, virtuvės šioje praeities salelėje nėra, tad Gilbertas ir George’as skatina Londono restoranų verslą: kasdien geria kavą toje pačioje kavinukėje ir pietauja „Mangal 2“ restorane; tik antradieniais, kai jų pamėgta vieta nedirba, persikrausto į „Mangal 1“. Jie viską daro tiksliai ir laiku kaip laikrodžio gegutė; na, bent jau tuos dienotvarkės punktus, kuriuos galėtų patikrinti paparacai. Kas dar? Savaime suprantama, kad Jurgio laikų name – ne vieta televizoriui, o kine vyrai nėra buvę nuo 1979 metų...

Britai moka vertinti ekscentriškus menininkus. Ir, aišku, pamena, kad „Gilbert & George“ atstovavo Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, kad niekas kitas nėra gavęs tiek savų ir svetimų apdovanojimų, nesurengė tokios milžiniškos parodos „Tate Modern“ galerijoje, be to, aukcionuose jų kūrinių kainos – aukščiausios. Kai 2017 metais buvo minimas menininkų kūrybos penkiasdešimtmetis, spauda šaipėsi, kad „Gilbert & George“ yra ne šiaip sau kūrėjai, o nacionalinis turtas. Nors operą apie juos „The Naked Shit Songs“ (geriau neversti) sukūrė ne tėvynainiai, o olandė Huba de Graaff, ir tai yra labai graži postmodernistinė opera.

Pradžia nebuvo tokia pompastiška. Kai 1967 metais paaiškėjo, kad vyrai ne tik kuria, bet ir gyvena drauge, niekas netikėjo, kad istorija turės tęsinį. Tačiau Gilbertas ir George’as jau daugiau nei pusšimtį metų puikiai sutaria, o kažką karksėję kolegos spėjo pakeisti keliolika žmonų ir meilužių. Žinoma, tai – tema, dažniausiai lydima Gilberto ir George’o no comment, ir žvakės niekas nelaikė. Bet, regis, duetas prasidėjo būtent nuo fizinės traukos, o visa kita buvo vėliau. Apie savo pažintį Šv. Martyno meno ir dizaino koledže menininkai pasakoja su jiems įprastu humoru: esą George’as buvo vienintelis studentas, supratęs italo Gilberto anglų kalbą, todėl jiedu ir ėmė draugauti. Ir tik keliasdešimčia metų vėliau atsirado interviu apie jų meilę...

1969 metais buvo paviešinta pirmoji jų portretinė fotografija (du linksmi jaunuoliai su rožėmis atlapuose), autorių pavadinta „Šunsnukis George’as ir šiknius Gilbertas“. Ją lydėjo tekstai, kurie nūnai atrodo kaip menininkų manifestas. Iš įdomesnių momentų paminėtina tai, kad jie, niekada nieko nelipdę, nekalę, nelieję, pareiškė esantys skulptoriai ir paskelbė keturias „skulptoriaus taisykles“. Tarp jų buvo ir tokia: „Visada puoselėk savo išvaizdą, būk dabita, atrodyk atsipalaidavęs, malonus, mandagus, problemų neturintis vyrukas.“ Menininkai iškart sutarė, kad jų skeletai liks spintoje, skalbiniai – skalbimo mašinoje, o viešumoje jiedu bus „kūriniai“, gyvos statulos.

Vyrai, užbėgdami kritikams už akių, išvadino save šikniais ir šunsnukiais

Vyrai, užbėgdami kritikams už akių, išvadino save šikniais ir šunsnukiais. Atseit, patys žino, kad yra autsaideriai ir nesulauks komplimentų, bet jiems tai nerūpi. Būtent taip norisi vertinti jų manifestą, nes kalbame apie menininkus. Tačiau šiuokart menas pasitraukė į antrą planą. Gilbertas ir George’as persikraustė į Jurgio namą, tik jis buvo prastame rajone, kurio gyventojai, dauguma – musulmonai, nuožmiai nekentė anglų. Čia nekilnojamasis turtas buvo parduodamas pusvelčiui, bet už pasekmes niekas neatsakė, o vakarais vaikščioti gatvėmis buvo tiesiog nepatartina. Kaimynai vadino juos „pederastais“, neleido ramiai gyventi, padegdavo duris, išdaužydavo langus. Ir ne vien jiems – visiems kitatikiams. Vis dėlto jaunikaičiai neketino ieškoti ramesnės vietos; jiems patiko kariauti. Juolab mene jie nebuvo tokie revoliucionieriai, kuriuos būtų reikėję nušvilpti ar statyti prie sienos. Tačiau įsitikinimas, kad visi žmonės – priešai, vyrams pravertė: išmokė konspiracijos, solidarumo, žinojimo, kad reikia ne „būti“, o „atrodyti“.

Po bendros fotografijos buvo „Dainuojanti skulptūra“ – paraiška, kad menas neturi ribų, juo gali tapti bet kas. Gilbertas ir George’as apsivilko tvido kostiumus, užsitepė veidus auksiniu grimu ir, leisdami prieškarinę plokštelę su daina „Po arkomis“, darė kažkokius judesius. Tai truko keletą metų; panašiai dabar uždarbiauja Barselonos ar Briuselio gatvių aktoriai. Menininkai nedeklaravo jokių idėjų: publikai buvo leista patikėti, kad patys žmonės yra kūrinys, o kitų prasmių ieškoti nereikia.

Šiandien jie garsėja koliažais – didžiulėmis kompozicijomis, panašiomis į bažnyčių vitražus ar kaleidoskopus

Šiandien jie garsėja koliažais – didžiulėmis kompozicijomis, panašiomis į bažnyčių vitražus ar kaleidoskopus ir – į tarpukario meną, mėgtą Hitlerio ir Stalino. George’as ir Gilbertas kartais smerkiami, kad prijaučia naciams, bet viskas, kuo pora kaltinama, tik pila vandenį ant jos malūno ratų. Juolab menininkai turi teisę būti agresyvūs, tokia jų misija: „Gilbert & George“ kompozicijos nukreiptos prieš netobulą pasaulį – politiką, terorizmą, fanatizmą. Vaizdai kinta, technika – taip pat; iš vieno paveikslo į kitą keliauja tik patys „skulptoriai“ – kaip veiksmo stebėtojai ar komentatoriai.  

Kartą jiems prieš nosį sustojo sunkvežimis. Vairuotojas atpažino menininkus ir riktelėjo: „Mano gyvenimas – šikna, o jūsų – amžinybė.“ Jam pritartų ne visi. Gilberto ir George’o darbai dažnai trikdo padorius piliečius, verčia raudonuoti. Nes mieli džentelmenai su tvido kostiumais naudoja gana kontroversiškas medžiagas. Jų paveikslas gali būti sumontuotas iš 4000 laikraščių antraščių (joms surinkti prireikė ketverių metų) ar klevų lapų, bet juose gali būti ir šlapimo, išmatų, spermos.

Niekas Gilberto ir George’o nėra matęs su darbo chalatais, o menininkų studija – švarutė belangė patalpa jų namo rūsyje. Ir vizitas į ją neduoda jokios papildomos informacijos, tik patvirtina, kad abu – pedantai, net knygas ant stalo dėliojantys taip, kad jos gulėtų lygiagrečiai stalo kraštui. Tačiau svečias gauna paguodos prizą: Gilbertas ir George’as fotografuoja visus studijos lankytojus, pradedant draugais, baigiant pačių iškviestais santechnikais. Nuotraukos keliauja į aplankus, o šie – į stelažus, greta kitų paslaptingų aplankų ir miniatiūrinių „Gilbert & George“ paveikslų kopijų.