Dar kelios dienos, ir sostinei spalvų bei šypsenų suteikusios parodos „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“ eksponatai iš rotušės iškeliaus gyventi kitur. Kai kurie galbūt grįš namo, į Birštoną, pas juos sukūrusį menininką Martyną GAUBĄ (40).
Jūsų kūriniai kelia geras emocijas. Ir autorius – linksmas, geraširdis žmogus?
Manau, kad esu pozityvus, į viską stengiuosi žiūrėti lengvai. Jeigu į kūrinį įdedu daug širdies ir darbo, visiškai nesijaudinu dėl aplinkinių komentarų.
Šiemet jums suėjo keturiasdešimt. Minite dar ir kūrybinę dvidešimties metų sukaktį. Ar tokios datos verčia apmąstyti gyvenimą?
Dažnai ir be progų persvarstau. Turiu susidaręs kūrybinį planą, į jį vis įtraukiu ką nors naujo. Buvo laikas, kai labai mėgau rengti parodas, vėliau pradėjau aktyviai dalyvauti tapybos pleneruose, simpoziumuose. Anksčiau esu daugiau tapęs, iš to gyvenau, bet manau, kad esu gabesnis kaip skulptorius. Prieš dešimtmetį prasidėjo kelionės į tarptautinius sniego, smėlio, ledo festivalius. O paskui atėjo laikas miesto skulptūroms. Jų jau yra Kaune, Plungėje, Šiauliuose, Birštone, kituose miestuose.
Surengti šią parodą sugalvojau vien iš noro simboliškai paminėti kūrybos dvidešimtmetį, padaryti šventę sau, draugams, kolegoms, gerbėjams. Jos akcentas – įspūdingo dydžio skulptūra „Lietuvaitė“. Jei tai būtų trisdešimties centimetrų dydžio skulptūrėlė ar tapybos darbas – tiek dėmesio nebūtų sulaukusi.