Meno ekspertė U.Bužinskaitė: „Kai stoviu prieš milijonų vertės kūrinį, galvoju ne apie kainą, o kokią žinutę jis neša“

Niujorke meno žinias gilinusi Ugnė Bužinskaitė ne tik atskleidžia meno širmą, bet ir kviečia drąsiai atidaryti mistikos ir paslapties persmelktas meno duris, už kurių slepiasi ne tik patys tikriausi šedevrai, bet ir intrigų kupinas menininkų pasaulis.

Ugne, kada pajutote, kad būtent menas yra jūsų gyvenimo variklis ir aistra?

Kad meno laukas yra tai, kas domina mane labiausiai, pajutau jau seniai. Abejonių buvo daug, bet ne dėl mane dominančios profesijos, o dėl sprendimo, kurį teko priimti, kad atsidurčiau šiame profesiniame kelyje. Prieš studijuojant dailėtyrą, o vėliau Kultūros vadybą ir kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje, teko pabandyti studijuoti teisę Vilniaus universitete.

Dabar manau, kad šis sprendimas buvo teisingas ir atvedė mane čia, kur esu dabar. Šioje srityje dirbu apie dešimt metų – didžiąją dalį privataus kolekcionavimo srityje „Lewben Art Foundation“ – darbe, kuris mane džiugina kiekvieną dieną. Teko studijas prasitęsti ir Sotheby‘s meno institute Niujorke, kur mokiausi meno rinkodaros, viešųjų ryšių ir komunikacijos.

Kokius klausimus jums, kaip meno ekspertei, dažniausiai užduoda tikrieji meno mylėtojai ir kokia jūsų darbo specifika?

Mano darbas turbūt išskirtinis tuo, kad jame nėra jokios rutinos, jis niekada nebūna nuobodus, jame tenka nuolat mokytis, vis sužinoti ką nors nauja, susipažinti su itin įdomiais žmonėmis. Dažnai darbui priskiriame ir parodų atidarymus, kas yra linksmoji jo dalis.

Dažnai sakau, kad dirbant meno lauke sunku būti nustebintam, nes tenka pamatyti visko labai daug ir sutikti neįtikėtinų asmenybių, kurias atrodo, kartais matai tik filmuose. Mano darbas – tai tiek kolekcijos formavimas, jos administravimas, viešieji ryšiai, komunikacija, rinkodara, renginių, parodų, pristatymų, paskaitų organizavimas, finansavimo pritraukimas, knygų leidyba, kuratorystė, kultūros vadyba ir t.t.

Kurie šiuolaikiniai pasaulio menininkai vertinami labiausiai? Kokios jų kūrinių kainos?

Kiekvienais metais sudaromas brangiausiai parduotų gyvų autorių darbų sąrašas, kurio šių metų trejetuko viršūnėje atsidūrė Jeff Koons ir jo skulptūra „Triušis“, 2019 m. Christie’s aukcione buvo parduotas už 91 mln. dolerių. Antroje vietoje – David Hockney su  tapybos darbu, parduotu už 90 mln. dolerių. Na, ir šių metų naujiena – NFT menininkas Beeple, pardavęs virtualų meno kūrinį virtualioje meno rinkoje už rekordinę šiai rinkai sumą – 69 mln dolerių.

Tačiau, žinoma, gerokai didesnės sumos vyrauja pasaulinėje meno rinkoje kalbant apie vadinamuosius old masters ar modernų meną pradedant XIX a. pab. ir tęsiant iki 1960 m. Taip pat kitokios kainos, kalbant apie jaunus, vadinamuosius emerging artiststs – sakykime, žemiškesnėmis rinkoje pasirodžiusiomis kainomis.

Visa tai galioja kalbant apie pasaulinę meno rinką, o visai kitaip yra lokalioje, pavyzdžiui, Lietuvos, meno rinkoje. Taigi, meno rinkoje menininkai skirstomi į tam tikras grupes. O kodėl šie, o ne kiti meno kūriniai ar menininkai, parduodami tokiomis aukštomis kainomis, kuo jie išskirtiniai, pasakosiu paskaitoje nuotoliniame „WoW“ moterų universitete.

Toli gražu ne kiekvienas galime sau leisti prisiliesti prie pasaulyje pripažintos kūrybos. Sakykite, koks jausmas stovint prieš milijonus kainuojantį meno kūrinį?

Su tokiais darbais dažniausiai tenka „susitikti“ gyvai keliaujant po prestižines meno muges, lankantis didžiųjų pasaulio sostinių galerijose ar prestižinių privačių kolekcijų įsteigtuose foundation‘uose. Jei atvirai, turbūt nė karto stovėdama prieš milijonus kainuojantį meno kūrinį nesu pradėjusi minties nuo jo kainos. Susidūrus su meno kūriniu galvoju, kas jame norėta pasakyta, kokia yra to kūrinio žinutė, vertinu jo atlikimo techniką, ar man jis kelia kokių nors jausmų.

Pasaulyje išties nemažai turtingų žmonių, galinčių sau leisti turėti meno šedevrus savo namuose. Ar susidūrėte su tuo, kad kai kuriems brangūs kūriniai – daugiau kaip parodomoji priemonė, kad jie iš esmės gali sau tai leisti?

Yra keli kolekcininkų tipai, priklausantys nuo kolekcininkų finansinių pajėgumų, išsilavinimo, ambicijų, subjektyvių asmens savybių, galų gale skonio. Tačiau sutinku, kad tarp jų, kaip sakote, yra ir tų, kurie vieną ar kitą menininko kūrinį įsigija kaip trofėjų, kolekcionuojantys blue chip menininkus – traktuoja tai ir kaip investiciją.

Menas iš esmės dažnai traktuojamas kaip prestižinė prekė, todėl atsiranda ir žmonių, kurie į pirmą vietą iškelia turėjimo faktorių. Man asmeniškai su tokiais žmonėmis susidurti nėra tekę, kaip tik, dirbant „Lewben Art Foundation“ domimės kiekvienu į kolekciją patekusiu menininku ir jo kūrinio istorija – tai neabejotinai yra įdomiausia kolekcionavimo dalis.

Kaip pasaulinėje meno rinkoje atrodo lietuvių menininkai ir jų kūriniai?

Lietuvos menas neabejotinai yra gerokai pigesnis nei tarptautinėje meno rinkoje dalyvaujančių menininkų kūriniai. Pavyzdžiui, oficialiais Vilniaus aukciono duomenimis pirmoje vietoje vis dar galime rasti Antano Žmuidzinavičiaus tapybos darbą, parduotą už 53 tūkst. eurų. Tačiau reikėtų atskirti, kuomet kalbame apie lietuvius dailininkus, dominančius tik Lietuvos rinką, kaip kad prieš tai mano pateiktas pavyzdys, ir lietuvius menininkus, kurių darbais suinteresuota tarptautinė rinka.

Todėl tikrai turime šiuolaikinių lietuvių menininkų darbų, kurių kainos yra itin aukštos. Kalbant apie Lietuvos kolekcininkus, nuosekliai kolekcionuojančius, auginančius savą kolekciją, dirbančiais su profesionaliais meno patarėjais, Lietuvoje tikrai nėra daug. Pavyzdžiui, mes save pozicionuojame tarp trijų didžiausių privačių kolekcijų Lietuvoje. Tačiau galiu pasakyti, kad vis atsiranda smulkesnių kolekcininkų, jų skaičius po truputį auga, anksčiau juokdavomės, kad galima juos suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų, tačiau turiu pripažinti, kad jų atsiranda vis daugiau ir tai labai džiugina.

Jau galiu atskleisti, kad netrukus su šiuolaikinio meno naujienų portalu artnews.lt pradėsime naują projektą – pokalbiai su kolekcininkais, tad galima bus susidaryti platesnį vaizdą, susipažinti su, galbūt, iki šiol visuomenei nematytomis kolekcijomis, įšgirsti įdomių istorijų, kurių dažniausiai turi kolekcininkai.

Kurie lietuvių menininkai jums pačiai patinka? Taip pat kuriuose Lietuvos muziejuose mėgstate lankytis ir kodėl?

Be kelių prieš tai minėtų mano mylimų menininkių, žaviuosi Geistės Kinčinaitytės  fotografijomis, Roberto Narkaus darbais, Patricijos Jurkšaitytės, Lino Jusionio tapyba, Pakui Hardware, Ievos Rojūtės darbais, domina Anastasios Sosunovos darbai. Buvau sužavėta Antano Lučiūno performansu „Mažasis Ėriukas. Ieškau, seku, tykau“, visada žavėjausi Linos Lapelytės performansais.

Mėgstamiausios, mano nuomone, įdomiausias grupines ar personalines parodas pristatančios institucijos ar projektai Vilniuje, tai – Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras, Rupert, Editorial, Sodas 2123 su visomis meno institucijomis viduje, galerija Vartai, MO muziejus, Tartle; kiekvienais metais lankau kasmetinius projektus – šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ ar Jaunojo tapytojo prizas.

2022 m. kartu su „Lewben Art Foundation“ atidarysime naują meno centrą Vilniuje, kur ypatingą dėmesį skirsime ne tik parodoms, bet ir šiuolaikinio meno edukacijai įvairioms visuomenės grupėms.

Kokiais meno kūriniais norėtumėte papuošti savo namus? 

Tokių yra išties labai daug. Tačiau, jei šiandien reikėtų apsispręsti kokius kelis darbus nusipirkti į namus, neabejotinai rinkčiausi ir pradėčiau nuo Rūtenės Merkliopaitės tapybos darbo ir Lauros Kaminskaitės instaliacijos. Galvojant apie užsienio menininkus, jau senokai seku Zanele Muholi, Christina Quarles kūrybą, žaviuosi Amy Sherald, Titus Kaphar darbais.

Prie kai kurių meno kūrinių prisirišu emociškai ir darbe, nuolat dirbant su „Lewben Art Foundation“ kolekcija, mano mylimiausi – Pieter Hugo, Roberto Narkaus fotografijos, Laisvydės Šalčiūtės akvarelės, Zuza Golinska skulptūrinės instaliacijos, na ir žinoma, mūsų kolekcijos žvaigždės – Tschabalala Self ir Charles Avery – visada atimantys žadą.

Meno pasaulyje žodis ir reiškinys „plagiatas“ turi nemažą svorį. Sakykite, kaip apsisaugoti nuo pasipelnyti siekiančių ar neprofesionalių „patarėjų“ bei kur kreiptis, norint įsigyti originalų kūrinį?

Ne visi pradedantys kolekcionuoti iš karto kreipiasi į meno patarėjus. Visų pirma patarčiau pradėti lankytis profesionaliai dirbančiose galerijose, kuriose galeristai jums tikrai patars. Tačiau turite suprasti, jog galeristas bus suinteresuotas parduoti savo galerijos atstovaujamus menininkus. Todėl dažnai nepriklausomas patarėjas yra puiki išeitis. Renkantis meno patarėją, manau, labai svarbu suprasti, kad formuojant savą kolekciją su juo teks praleisti nemažai laiko, todėl pati asmenybė turi tikti jūsų asmenybei.

Svarbu pasidomėti, kokio laikotarpio tai meno specialistas. Jei šiuolaikinio meno, tuomet su kokiais menininkais yra dirbęs, su kokiomis privačiomis kolekcijomis, kokių sandorių padaręs, ar keliauja po pasaulines meno muges, galbūt kuruoja parodas, jei taip, tai kokias?

Kokia meno specialisto patirtis dirbant šioje srityje taip pat priklauso, ar meno patarėjas dirba patariant kokius kūrinius įsigyti namų interjerams, galbūt jis formuoja dideles privačias kolekcijas, apipavidalina komercinius biurų interjerus. Jei taip, jūs visada galite su jo darbais susipažinti, pasitikrinti, ar jums asmeniškai tai patinka.

Kurioje platformoje šiandien geriausia stebėti šiuolaikinius menininkus ir jų darbus?

Pagrindines platformas, kuriose būsimos meno mylėtojos, o galbūt ir kolekcininkės, galės sekti menininkus, domėtis jų naujausiais darbais, sužinoti kainas, naujausias meno rinkos tendencijas, plačiau pristatysiu paskaitos metu. Tačiau vienas iš paprasčiausių, sakykime, kasdienių būdų sekti menininkų karjerą yra „Instagram“. Šiuo metu beveik visi šiuolaikiniai menininkai turi šio socialinio tinklo profilius, tad tai yra labai patogi plaforma sekti menininkų karjerą, pirmiems pamatyti, ką naujo jis sukūrė, kur vyksta jo parodos, planuotis vizitus, sekti, kur, galbūt, bus koks nors live pokalbis su juo.

Savo instagramo paskyrą tikrai galima paversti labai turiningu laisvalaikio – tereikia vietoje reklamas peršančių influencerių pasekti tai, kas atneša didesnį peną ne tik akiai, bet ir mūsų protui. Žinoma, tik reikia atsirinkti, ką sekti.

Įdomu, apie ką dar kalbėsite su moterimis „WoW“ universitete? Galbūt galite atskleisti kelias pagrindines žinutes, kas lemia menininko karjerą bei kas daro pačią didžiausią įtaką meno rinkai? 

Planuoju pristatyti meno rinkos pagrindus ir paaiškinti, kas lemia vieną ar kitą meno kūrinio vertę, taip pat išdėstyti ir menininko karjeros modelį. Su studentėmis kalbėsimės, kodėl menininko karjerą gali sugadinti staigus menininko atsiradimas aukcione – t. y. antrinėje meno rinkoje, kokią įtaką menininkui turi kuratoriai ir galerijos, ir galiausiai kodėl muziejai atsiduria menininko karjeros viršūnėje, analizuosime atvejus kaip didieji pasaulio meno aukcionai dažnai iškreipia meno kūrinio vertę ir kaip tai įtakoja menininko tolimesnę karjerą.

Niujorke, kur studijavote, meno galerijų apsčiai. Kuri iš jų paliko didžiausią įspūdį? 

Taip, Niujorkas iš tikrųjų yra šiuolaikinio meno sostinė. Kartais per vieną vakarą jame vyksta tiek parodų atidarymų, kad turbūt į juos skrendant sraigtasparniu nespėtum visų aplankyti. Vis tik didžiausią įspūdį paliko jau įsitvirtinusių galerijų rajonas, įsikūręs Chelsea, kuriame susikoncentravusios pagrindinės Niujorko galerijos, kurių ten šimtai. Tarp jų – įspūdingiausios „Hauser & Wirth“, David Zwirner, „Pace Gallery“.

Visada įdomu aplankyti ir tokias galerijas kaip „Gagosian“, kur galima pasižiūrėti į tuos milijonus kainuojančius kūrinius. Įspūdingas jausmas, kai rajone vienu metu dešimtimis galerijų atidaro parodas – tai pats tikriausias meno festivalis kiekvieną mėnesį. Tai – vienas reikšmingiausių ir įtakingiausių galerijų rajonų visame pasaulyje.

Meno pasaulis paprastiems mirtingiesiems neretai atrodo per tolimas, kuriame apstu intrigų, pavydo, konkurencijos. Kiek jūs su tuo susiduriate ir kaip pavyksta išlaviruoti tarp skirtingų nuomonių, skonių, vertinimų?

Gal sakyčiau, kad vieniems paprastiems mirtingiesiems meno pasaulis tolimas, kitiems paprastiems mirtingiesiems – pavyzdžiui, IT pasaulis tolimas. Kuo meno pasaulis galbūt išsiskiria, tai jis vienaip ar kitaip labai susijęs su žmonėmis, jame vis dar yra daug galių pasiskirstymo, įtakų, kurios gali suformuoti arba sugriauti. Pati meno rinka pasaulyje laikoma labai uždara, neskaidri, todėl tame atsiranda daug mistikos, paskalomis apipintų istorijų.

Kita vertus čia, Lietuvoje, ši rinka tokia mažytė, kad visi vieni kitus pažįsta, simpatijų ir antipatijų, žinoma, turbūt kaip ir kiekvienoje srityje yra, tačiau mes stengiamės nesivelti, galimus konkurentus traktuojame kaip kolegas, manau, kad apjungus pajėgas, nekonkuruojant vizualiųjų menų lauke galima pasiekti žymiai daugiau.