Mergaitės maištininkės: apie norą keisti pasaulį

Rytoj Vilniaus Mokytojų namuose prasidės antrasis tarptautinis vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“. Kūrybinės dirbtuvės, koncertai, spektakliai, susitikimai su mėgstamais rašytojais, naujų knygų pristatymai, - šeimų laukia ypatingas, gera literatūra ir įkvėpimais kvepiantis savaitgalis. Įkvėpimų tikrai netrūks ir knygos „Vakaro pasakojimai mergaitėms maištininkėms“ antrosios dalies pristatyme, kurį rengia leidykla „Dvi Tylos“. Apie savo maištą ir norą pakeisti pasaulį jame kalbės dainininkė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko, sergančiais vaikais besirūpinanti Ieva Krivickaitė ir leidyklos įkūrėja Drasida Žemaitė. Tai kokios jos, mergaitės maištininkės?
Buvo toks laikas, kai dainininkei Miglei Vilčiauskaitei Migloko tekdavo kęsti milijoną patyčių: ji garsiai juokiasi, nuplaukusi, stora, keista. „Mane jos tikrai sužeidė, – prisipažįsta dainininkė, – bet tuo pačiu ir pridėjo jėgos. Dabar nuo tokių įžeidinėjimų esu visiškai atsiribojusi. Lygiai taip pat ir nuo tokių žmonių, neabejoju, jiems patiems reikia emocinės pagalbos. Tie, kurie gerai jaučiasi, džiaugiasi, kai stipresniems už juos sekasi, semiasi įkvėpimo iš neįprastų ir visada globoja silpnesnius“.
Miglė negali pakęsti nieko negalinčios, tarsi lede įšalusios, su amžinai švelnia šypsena žvelgiančios moters įvaizdžio. Net ir suaugus, tapus mama, noras keisti pasaulį niekur nedingo. „Tik pradėti kiekvienas turime nuo savęs. Maži žingsniai visada veda prie didelių pokyčių. Ir pirmasis, kurį gali padaryti vaikai – suvokti savo lygybę ir nebeskirstyti knygų – toji mergaitėms, o toji – berniukams“.
Leidyklos „Dvi Tylos“ įkūrėja Drasida tikrai žino, kaip atrodo mergaitė maištininkė: „Ji tvirta, laisva nuo stereotipų, turinti savo svajonių, tikslų, atkakliai jų siekianti net ir tada, kai sulaukia nepritarimo“.
Drasida sako, kad paauglystė, kurioje kyla natūralus noras maištauti, yra labai gražus amžius. Tik labai svarbu savo maištą išnaudoti konstruktyviai, o maištingąją energiją paversti aukštais, gražiais, visuomenę keičiančiais tikslais. Ir nesvarbu, kas tai būtų – kova už gyvūnų teises, ekologiją ar dar kažką, kas tuo metu labai rūpi.
Paauglystėje Drasida jausdavosi nesuprasta labiausiai dėl to, kad suaugusieji niekaip nenorėdavo pripažinti, kad jie ir paauglys yra lygiavertės asmenybės. Jie vienašališkai, be jokio dialogo, atmesdavo tai, ką norėdavosi keisti. „Savo tiesas įrodyti ne visada pavykdavo iki galo, bet tvirtas charakteris man liepdavo nenusileisti, kovoti“, – sako Drasida ir pripažįsta, kad noras keisti pasaulį niekur neišnyko. Tik šiandien jis – ramesnis, konstruktyvesnis. Geri pavyzdžiai įkvepia keistis aplinkinius, šitaip ir vyksta globalūs pokyčiai.
Ieva Krivickaitė: „Maištas visada veda ten, kuri tuo metu turi būti“
„Ji ieško kelio, kuriame jaučiasi geriausiai“, – taip mergaitę maištininkę apibūdina Ieva Krivickaitė, mergina, pakeitusi ne vieno sergančiojo kasdienybę ir netgi gyvenimą. Ji visiškai tikra: net ir negeras maištas veda į ten, kur tuo metu tau reikia būti ar kažką ypatingo patirti. „Be maišto ir šalia jo esančių visų patirčių, šiandien aš nebūčiau tuo, kuo esu“, – ji sako.
Ievos paauglystėje buvo laikas, kai bendraamžiai negalėdavo suprasti jos nenoro dalyvauti vakarėliuose ar gerti alkoholį. Yra tokių, kurie stebisi, kad ji nuo vaikystės nevalgo mėsos. Vaikų, kuriuos ji lanko namuose ar ligoninėje tėvai irgi dažnai nesupranta – kodėl ji tai daro? „O man visada ir buvo svarbu: dalintis, jei turiu kuo ir su kuo. Meilės juk kiekvieno iš mūsų širdyje atsiras tiek, kiek reikia“.