Ką reiškia būti Laisvės vaiku?
Aš gimiau 1985 metais, Kaune. Vaikystės prisiminimai negausūs: tuščios parduotuvės ir be galo skanūs pieniški kokteiliai. Mano sesuo – jaunesnė penkeriais metais, gimė 1990-aisiais. Pamenu, kaip su mama eidavau pirkti sesei pieno mišinukų. Kaip senelis su tėčiu ir dėde Sausio 13-osios išvakarėse važiavo į Vilnių ginti Seimo, kaip per blokadą tėvai džiovino duoną ant radiatorių... Vaikas būdamas gal nelabai supranti, kas vyksta, bet reaguoji į tėvų nuotaikas, emocijas.
Labai pasisekė, kad atėjus laikui lankyti mokyklą pradėjo kurtis privačios švietimo ugdymo įstaigos. Mano tėtis tapytojas Vigintas Stankus nė neabejodamas mane nuvedė ne į tradicinę vidurinę, o į naują Kauno estetinio lavinimo mokyklą „Anima“. Kaina už mokslą tais laikais tikrai buvo nemaža, tad esu dėkinga šeimai, kad galėjau ten mokytis.
Manau, tai buvo ne tik didelė tėvų investicija. Jie suvokė, kad tuo neramiu, sunkiu metu svarbiausia, ką gali duoti savo vaikams, tai – geras išsilavinimas ir platesnis požiūris. Griūvant senų santvarkų sienoms jie privalėjo išugdyti naujų laikų asmenybes.
Jūsų karta tikrai užaugo kitokia – pirmiausia laisvesnė, drąsesnė.
Palyginti su dešimčia metų jaunesniais, mes atrodome labai susikaustę (juokiasi). Sakyčiau, kad mūsų kartai būdingas noras ką nors įrodyti, pasistengti, kartais net persistengti. Dabartinius jaunus žmones dažnai kaltina tuo, kad jie save jau nuo vaikystės laiko geriausiais, svajoja būti tik milijonieriais influenceriais, tačiau sunkiai dirbti, ko nors siekti – ne jiems. O mes buvome smalsūs ir alkani, nes viskas buvo nauja, viskas mūsų akyse kūrėsi, radosi.