Mėsėdė liga moteriai atėmė koją: „Prabudusi pamačiau ją beveik be odos“
Friedel de Beer gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė 2023-iųjų vasarį. Tai, kas prasidėjo kaip nekaltas negalavimas, virto kova dėl išlikimo, pasibaigusia kojos amputacija. Šiandien 51-erių moteris, gyvenanti Prancūzijos Alpėse, ne tik vaikšto su protezu, bet ir plaukioja baidarėmis bei mėgaujasi kiekviena akimirka, įrodydama, kad žmogaus dvasia yra stipresnė už bet kokias fizines kliūtis.
Viskas prasidėjo vasario 7-ąją, kai tuomet Anglijoje gyvenusi Friedel pajuto pirmuosius simptomus. „Maniau, kad tiesiog peršalau“, – prisimena ji. Išgėrusi nuskausminamųjų, ji nesijautė geriau, tačiau pernelyg nesijaudino ir išsiruošė į ilgą kelionę automobiliu link Prancūzijos Alpių, kur atostogavo jos vyras Jamesas ir sūnus JJ. Kelionė buvo varginanti – Friedel jautė tokį didelį nuovargį, kad turėjo stoti kiekvienoje degalinėje, rašoma „The Mirror“.
Mačiau, kokios būklės mano koja, ir supratau, kad ja niekada nebepaeisiu.
Atvykus į Prancūziją, skausmas blauzdoje sustiprėjo, o ant kulkšnies atsirado raudona dėmė. Po kelių dienų Friedel susmuko ant vonios grindų, o oda ant kojos tapo tamsi, nusėta kraujingomis pūslėmis. Vyras nusiuntė nuotraukas bičiuliui gydytojui, kurio atsakymas buvo trumpas ir aiškus: „Skubiai važiuokite į ligoninę“.
Ligoninėje diagnozė buvo sukrečianti – Friedel organizmą atakavo A grupės streptokokas, sukėlęs nekrotizuojantį fascitą, dar vadinamą „mėsėde liga“. Tai reta, žaibiškai plintanti infekcija, kuri tiesiogine prasme naikina kūno audinius. Gydytojai Jamesą įspėjo, kad jo žmonai gali būti likusios vos kelios gyvenimo valandos.
Friedel buvo sukelta dirbtinė koma, o chirurgai kasdien kovojo su infekcija, pjaustydami pažeistus audinius. Po aštuonių dienų moteris pabudo ir pamatė, kad jos koja nuo pėdos iki kelio yra beveik be odos. Nepaisant pastangų, infekcija nesitraukė, todėl teko priimti sunkų sprendimą – amputuoti koją žemiau kelio, o vėliau, būklei negėrėjant, ir aukščiau kelio. „Leidau gydytojams tai daryti, nes mačiau, kokios būklės mano koja, ir supratau, kad ja niekada nebepaeisiu“, – su sau būdingu optimizmu pasakojo Friedel.
Po operacijų sekė ilgas reabilitacijos procesas. 2025-aisiais Friedel teko ištverti dar vieną operaciją – chirurgai sutrumpino šlaunikaulį 4 centimetrais, kad protezas geriau tiktų ir nebetrintų žaizdų. „Ligoninė tampa tavo antraisiais namais. Tai procesas, kuris niekada nesibaigia – svorio pokyčiai ar nedidelė mėlynė gali priversti tave kuriam laikui vėl nusiimti protezą“, – sako ji.
Ši patirtis padėjo man viską sudėlioti į vietą.
Šiandien Friedel neslepia savo protezo po drabužiais. Priešingai – ji noriai atsako į praeivių, ypač smalsių vaikų, klausimus. Nors moteris nebegali slidinėti ar važiuoti dviračiu, ji kartu su sūnumi plaukioja ežere ir vaikšto kalnų takais. Šiuo metu ji renka lėšas specialiam sportiniam protezui, kuris leistų jai grįžti prie dar aktyvesnio gyvenimo būdo.
„Ši patirtis padėjo man viską sudėlioti į vietą. Supranti, koks esi laimingas, kad išgyvenai, ir pasikeičia tavo prioritetai. Žinoma, būna sunkių dienų, kai jaučiuosi palūžusi, bet tuomet tiesiog leidžiu sau išsiverkti, pabūti pikta ar nuliūdusi, o tada einu pirmyn“, – dalijasi Friedel.
Jos istorija – tai priminimas mums visiems vertinti kiekvieną galimybę ir niekada neprarasti vilties, net kai gyvenimas pateikia sunkiausius išbandymus.