Metų atradimas Beatrich: „Lietuviškos dainos man neskamba“

Beatriče, kas tave nuo pat vaikystės įkvėpė susieti savo gyvenimą su muzika?

Užaugau Šilutėje, medikų šeimoje. Muzika ėmiau domėtis galbūt tada, kai mūsų namuose atsirado pianinas: nemokėjau groti, bet vis vien nuoširdžiai sėdėdavau ant tos mažos kėdutės ir stengdavausi klavišais išgauti padorų garsą, o kartu sukurti bent keletą žodžių, kuriuos galėčiau padainuoti. Anglų kalbos ėmiau mokytis būdama šešerių ar septynerių: per užsienio kanalus žiūrėdavau vaikiškus serialus ir filmus, ir viskas, ką ten matydavau, buvo susieta su muzika. Turbūt tai ir mane pačią paskatino pradėti kurti. Atrodė, jog klausausi tos pačios muzikos, kaip ir mano draugai, tačiau po kiek laiko supratau, kad ne visai. Pamenu, kurį laiką net maniau, jog Shakira, Rihanna ir Beyoncé yra tas pats žmogus (juokiasi).

Jei ne „Instagram“, nemanau, kad dabar būčiau ten, kur esu. Aš nedrįsau svajoti apie muzikinę karjerą, nesitikėjau, kad gyvenime galėsiu daryti tai, ką labiausiai mėgstu: su tėvais kalbėdavomės apie medicinos studijas, visi šeimoje vylėsi, kad ateityje pasirinksiu būtent tą kryptį. Tačiau viskas netikėtai pasisuko kita linkme...

Ar sąmoningai nesimokei profesionaliai dainuoti, ar tiesiog taip susiklostė? Kaip manai – galbūt tai, kad kuri muziką be išankstinių nuostatų, štampų ir taisyklių, tave ir išskiria iš šiandieninių Lietuvos kūrėjų?

Šilutės muzikos mokykloje baigiau smuiko klasę, bet iš tiesų niekada nesimokiau dainuoti. Kažkada nuo to atbaidė muzikos mokytoja, sakydama, kad man net neverta bandyti, – tai ir nebedainavau. Smuiko jau seniai nelaikau rankose: galbūt mane ir atgrasė taisyklės, kurios įspraudžia į tam tikrus rėmus. Užtat paauglystėje savo malonumui išmokau groti gitara: šįkart manęs jau niekas nespraudė į rėmus, nevertė daryti to, ko nori kiti. Ir ką gi – gitara groju iki šiol! Lygiai tas pats nutiko su dainavimu: vargu ar šiandien dainuočiau, jei man vaikystėje kas nors būtų nurodinėjęs ir reguliavęs. Stengiuosi dainuoti tai, ką jaučiu ir kaip jaučiu, – tuomet esu pati laimingiausia.

Pirmieji gerbėjai tave atrado dar tuomet, kai paauglystėje ėmei dainuoti koverius ir kelti nufilmuotus vaizdelius į „Instagram“. Kaip supratai, kad socialiniai tinklai – tiesiausias kelias į klausytojų ausis?

Internetas ir socialiniai tinklai apskritai labai paspartino muzikos plitimą po visą pasaulį. Jei ne „Instagram“, nemanau, kad dabar būčiau ten, kur esu. Aš nedrįsau svajoti apie muzikinę karjerą, nesitikėjau, kad gyvenime galėsiu daryti tai, ką labiausiai mėgstu: su tėvais kalbėdavomės apie medicinos studijas, visi šeimoje vylėsi, kad ateityje pasirinksiu būtent tą kryptį. Tačiau viskas netikėtai pasisuko kita linkme... Dainavau savo malonumui, kėliau vis daugiau vaizdelių į „Instagram“, sekėjų skaičius augo – ir vieną dieną sulaukiau prodiuserio Beno Ivanovo žinutės. Jis pakvietė atvažiuoti ir pamėginti dirbti kartu: esu neapsakomai laiminga ir dėkinga, kad štai jau beveik treji metai dirbame drauge. Jaučiuosi tarsi laimėjusi loterijoje, kurioje net nedalyvavau!..

Savo dainas, tarp jų ir garsiąją „Superstar“, tapusią Lietuvos Metų daina, judu su Benu kuriate drauge. Kaip vyksta tas kūrybos procesas?

Idėja man į galvą gali šauti bet kuriuo metu: maudantis duše, važiuojant automobiliu, bandant užmigti... O po to su Benu sėdime studijoje ir įrašome, kuriame toliau. Mūsų įprasta darbo diena atrodo taip: iš ryto nuvažiuojame į sporto klubą, paskui pusryčiaujame, o tada užsidarome studijoje ir bandome sukurti kažką geresnio, nei sukūrėme vakar. Ir taip – šešias dienas per savaitę.

Tavo tikslas – ne Lietuvos, o pasaulinė scena. Ką jau pavyko pasiekti?

Aš neignoruoju Lietuvos scenos – tiesiog dainuoju angliškai, nes lietuviškos dainos man neskamba. Rudens pabaigoje pasirašėme sutartis su keliomis užsienio vadybos ir leidybos kompanijomis: „Starwatch“ rūpinsis mano veikla vienoje Europos dalyje, Nicko Gatfieldo valdoma kompanija – kitoje. Nepuoselėju tuščių vilčių, nieko nesitikiu, bet vien būti didelėse, tik filmuose matytose studijose ir išvysti ant sienų kabančius platininius diskus man yra tarsi sapnas. Kalbėti galima daug ką – žiūrėsime, kaip viskas iš tiesų susiklostys.

M.A.M.A. apdovanojimus tu priėmei labai nuoširdžiai džiaugdamasi. Ką jie tau reiškia?

Aš tiesiog jų nesitikėjau!.. Ceremonijos išvakarėse su kolega susilažinome: jis tvirtino, kad laimėsiu statulėlę, aš įtikinėjau, kad ne. Ką čia slėpti – buvo smagu laimėti! Arenoje tuo metu sėdėjo visa mano šeima, ji mane ant scenos matė pirmą kartą. Tai išties buvo vienas smagiausių dalykų tą dieną. Tačiau gyvenimas po to neapvirto aukštyn kojomis: mano laikas suplanuotas kelis mėnesius į priekį, jau kitą rytą po ceremonijos važiavome į Latvijos muzikinių apdovanojimų renginį, dar laukia kiti darbai... Dabar man svarbu padaryti tai, kas jau suplanuota, o kas bus po to – matysime.