Metų knygos autorius Antanas Šileika: „Būdamas jaunas, troškau būti įdomesnis“

Pirmąsyk Antaną sutikau gal prieš ketverius metus Vilniaus knygų mugėje: užklydau į salę, kurioje vyko jo susitikimas su skaitytojais, ir likau iki pat galo, nors nebuvau skaičiusi nė vienos jo knygos. Kai susitikimo laikas baigėsi, Šileika vis dar kažką įdomiai pasakojo, o publika šypsodamasi jo klausėsi – iš salės žmones kone teko varu išvaryti. Antanas išties turi dėmesį traukiančių savybių: elegantiška išvaizda, ne taip jau dažnai būdinga vietiniams vyresniems ponams, subtilus humoro jausmas ir puikus pasakotojo talentas. Na, dar pridėkime mielą akcentą, nes jis, šiaip ar taip, gimęs Kanadoje. Ir knygas rašo angliškai – į lietuvių kalbą jas verčia leidykla „Baltos lankos“. „Kai 2015-aisiais su knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ dalyvavau Lietuvos metų knygos rinkimuose, leidyklos vadovas mane įspėjo: „Žinok, šioje šalyje nevietiniam neįmanoma laimėti.“ Na, galvoju, neįmanoma tai neįmanoma, – šypteli Šileika, kai susėdame išgerti arbatos Vilniaus Naujamiestyje. – O šiemet su „Basakoju bingo pranešėju“, į kurį sudėjau vaikystės ir jaunystės prisiminimus, bac ir laimėjau. Ot buvo juoko...“

Lietuvoje apsilankote ne taip jau retai?

Šiemet išėjo net keturi kartai: žinant, kad Kanada yra tolokai, tai nemažai. Bet man visada smagu čia atvykti, išsinuomoti butą Algirdo gatvėje, vaikščioti pietauti į ukrainiečių restoraną ir įsijausti į vietinių gyvenimą. Be to, vyriausias sūnus Dainius gyvena Vilniuje – privačioje mokykloje dėsto anglų kalbą. Jis su žmona persikraustė į Lietuvą – ir išsiskyrė: buvusiai marčiai irgi gerai sekasi, ji atidarė duonos kepyklą, bet jie išsiskyrę, taigi nenoriu pernelyg leistis į šią temą. Svarbu tai, kad anūkas Feliksas gyvena šalia, – gal dar šįvakar su juo pažaisiu. Vienintelį jį teturiu, ketverių metų. O jaunėlis sūnus Gintaras, kaip ir mudu su žmona, gyvena Toronte. Jis yra universiteto administratorius. Jam gal kiek mažiau įdomūs lietuviški dalykai, be to – gėjus, o gėjams Lietuvoje nėra paprasta. Nors, reikia pabrėžti, situacija taisosi. Sykį Gintaras mus namuose aplankė – ir, girdžiu, duše gieda lietuviškas giesmes.

Net mes, vietiniai lietuviai, duše negiedame lietuviškų giesmių!..

Bet mes su tuo užaugome: su lietuviškomis dainomis, tautiniais šokiais, šeštadienine mokykla... Neslėpsiu, vaikystėje tai buvo kančia. Tėvai emigravo iš Lietuvos, mes su broliais Audriumi ir Juliumi gimėme jau Kanadoje. Su tėvais namie kalbėdavomės lietuviškai, o tarpusavyje – angliškai: tėvas už tai nepaglostydavo. Lietuvoje jis dirbo policininku, o Kanadoje tapo statybininku. Jis buvo sunkaus būdo, nepataisomas egoistas, bet kartu ir šiek tiek juokdarys. Mėgo medžio darbus, kai ką nors išdroždavo, pasikviesdavo mane: „Žiūrėk, kaip gražiai padariau.“ O kai aš ką nors išdroždavau, sakydavo: „Na, nieko, nieko... Vaikiška.“ Jam nelabai rūpėjo, kas dedasi mano galvoje. Ar turi ko pavalgyt, ar apsirengęs? Jei taip, ko dar nori? Nors... Pamenu, mieste buvo daug čiuožyklų: išeinu čiužinėti, žiūriu – toli toli, kažkur už tvoros, stovi tėvas. Pažindavau iš tolo – iš tiesios laikysenos, aukštos kepurės ir pypkės. Taigi jam vis dėlto būdavo įdomu, ką aš veikiu, tik nenorėdavo to parodyti.

Esate pasakojęs, kad jis labai mėgo humorą ir humoro jausmą paveldėjote iš jo. Taigi jis – griežtas juokautojas?

O taip. Jis emigravo truputį per senas, svetimame krašte turėjo problemų. Viena jų – per daug gėrė: kokį pusmetį susiturėdavo, paskui vėl paleisdavo vadžias – visa tuometė lietuvių vyrų karta taip elgėsi. Septintajame dešimtmetyje tėvai, Kanadoje jau prakutę ir išmokėję paskolą už namą, susiruošė statyti vasarnamį. Negi lietuvis samdys statybininkus – špygą, geriau pats pasistatys. Tėvas įdarbino visus – ir vaikus, ir draugus. Dirbame statybose, karšta, o vyrams vis reikia degtinės. Degtinės buteliai Kanadoje didesni nei Lietuvoje – vos ne litras – ir kiekvienas vyras tokį išgeria per dieną. Kitą rytą atsikelia – baisu. Duoda man 25 centus: „Nubėk, Antanėli, nupirk pasukų.“ Nuperku po litrą, jie išgeria – vėl lipa ant stogo. Ir tie vyrai nebuvo jaunuoliai – jiems jau buvo po 55-erius, bet turėjo nenusakomos lietuviškos jėgos: daug gerti, daug dirbti, juokauti, šokti, laužus kūrenti... Ech, tas lietuviškas kraujas!

Lietuviškumo jaunystėje privengdavote – kaip nutiko, kad vėliau tapote tikru patriotu?

Būdamas jaunas, troškau būti įdomesnis. Tuomet karaliavo hipiai: oi, kaip norėjau hipiško gyvenimo... Bet buvau per jaunas, o ir lietuviai tėvai mane griežtai auklėjo. Mama buvo chemikė, tyrinėjo narkotines medžiagas. Prigąsdino: „Kai policija atneš ištirti narkotikus, neduok Dieve, ant voko rasiu parašytą Šileikos pavardę!“ Vieni draugai rūkė marihuaną, kiti vartojo šį tą rimtesnio, o aš, vargšas, visko bijojau. Lietuviškumas man asocijavosi su nuobodybe. Bet žmoną gavau, aišku, lietuvę: su Snaige susipažinome Toronte, įsimylėjome. Ji išvyko į Paryžių studijuoti menų – ir aš kartu, dirbau ten anglų kalbos mokytoju. Kartojau sau: baigta su lietuviais, nebenoriu jokių bendruomenių, noriu rašyti romanus! Tačiau sykį pas mus užsuko viena lietuvaitė, ėmė pasakoti apie tautiečius Paryžiuje, žodis po žodžio – ir nusiviliojo į lietuvių būrelį. Jame buvo nuostabus kunigas Jonas Petrošius, Ričardas Bačkis, Petras Klimas, pulkininkas Juozas Lanskoronskis, kuris žengė per upelį kartu su Smetona, ir daug menininkų – Pranas Gailius, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys, Vytautas Kasiulis ir kiti. Paryžiuje buvo anglų knygynas, aplink jį mes vis sukdavomės. Sykį ten pamačiau skelbimą, kad kuriamas literatūrinis žurnalas angų kalba. „Noriu“, – pamaniau. Taigi mano literatūrinis kelias prasidėjo Paryžiuje. Grįžę į Kanadą, laikėmės atokiai nuo lietuvių, kol nebuvo gimę vaikai. O tada pasidavėme: visgi norisi, kad vaikai mokėtų lietuviškai. Už Lietuvos nepriklausomybę jau kovojome labai aktyviai.

Na, galėjote auginti anglakalbius vaikus ir nesukti sau galvos...

Ne, taip negalima. Be to, jie turi susikalbėti su seneliais. Brolis priekaištauja: „Ko čia giriesi, kad išmokei vaikus lietuviškai? Seneliai išmokė, o ne tu.“ Yra tiesos. Mano vyriausiasis brolis studijavo farmaciją, įkūrė savo kompaniją, jam gerai sekėsi. Vidurinysis tapo pradinės mokyklos mokytoju: tada supratau, kad būti mokytoju ne taip jau blogai. Dėsčiau Hamberio koledže 35 metus, rašiau straipsnius, redagavau Kanados literatūros žurnalą „Descant“. Prieš dvejus išėjau į pensiją, nes supratau: dar turiu parašyti daug romanų, o man liko per mažai laiko. Dabartiniu gyvenimu esu patenkintas: gaunu gerą pensiją, rašau knygas, kalbu per radiją ir televiziją, mokau jaunimą rašymo pagrindų, dalyvauju konferencijose... Žmona irgi netinginiauja: ji tapytoja, kas kelerius metus rengia parodas, viską išparduoda. Lietuvoje pirmąją savo parodą pristatė dar sovietmečiu – 1987-aisiais. Kasiulio muziejus ją pakvietė surengti retrospektyvą, o tai jau rimtas reikalas. To muziejaus salės didžiulės – oi, bus Snaigei ką veikti.

Taigi abu esate kūrybos žmonės. Lengvai sutelpate po vienu stogu?

Nekildavo problemų, kol nebuvo vaikų. Kai jie gimė, staiga nebeliko laiko, tad mes su žmona griežtai suskirstėme grafiką: aš per savaitę turiu du vakarus, kai po darbo ne grįžtu namo, o važiuoju rašyti knygų, – tam išsinuomojau kambarį miesto centre. Ji irgi turi du vakarus, kai kuria savo meną. Penktadienio vakarus leidžiame kartu, ji gauna pusę šeštadienio, aš – pusę sekmadienio. Daug metų taip gyvenome, o paskui vaikai užaugo ir tapome laisvi. Išėjęs į pensiją galiu rašyti, kada noriu, taigi pirmą kartą gyvenime turiu laisvų vakarų.

Kalbėdamas apie knygas vis užsimenate: „Reikėjo jas rašyti.“ Kodėl taip smarkiai reikėjo?

O kodėl paukštis čiulba?.. Kitko nė nemoku. Motina iki mirties dienos kartojo: „Tu galėjai geru advokatu tapti – nieko kito nemoki, tik šnekėti. Bent pinigų būtum uždirbęs.“ Abu mano broliai – geri sportininkai, o aš prastas. Matematika man apgailėtinai nesisekė: kai baigiau mokyklą, galutinis balas buvo 37 iš 100. Nuėjau pas mokytoją skųstis: „Noriu studijuoti istoriją ir literatūrą, bet jei negausiu bent 50-ies, negalėsiu stoti į universitetą.“ Ji prisaikdino: „Jei pažadi niekada nestudijuoti matematikos, eik su Dievu.“ Iki šiol esu jai dėkingas. Dar moku neblogai virti ir kepti. Visi mano patiekalai yra lietuviški ta prasme, kad už produktus niekada nemoku visos kainos – vis ieškau akcijų. Savo naujame romane apie maistą prirašiau daug: žmona priekaištauja, kad per daug, o aš ginčijuosi – taigi įdomu.

Gimtinėje esate išleidęs šešias knygas, su „Pogrindžiu“ patekote į geriausių Kanados knygų šimtuką. Į lietuvių kalbą išverstos penkios. Finansine prasme turbūt labiau apsimoka leisti knygas Kanadoje?

Ten rinka prasta: Kanadoje gal tik dešimt rašytojų išgyvena iš rašymo, o visi kiti dirba normalų darbą – mokytojai, dėstytojai, žurnalistai. Lietuvoje žmonės labiau mėgsta knygas. Supratau tai pirmąsyk atvažiavęs į Vilniaus knygų mugę: noriu prieiti pažiūrėti, bet negaliu, trys eilės lankytojų prieš mane stovi! Beje, Toronte irgi bandyta surengti knygų mugę: kad ji atsipirktų, turėjo ateiti bent 50 tūkstančių žmonių. Atėjo trissyk mažiau. O Torontas penkis kartus didesnis už Vilnių... Taigi lietuviai skaito gerokai daugiau. O man smagu rašyti: tai net neatrodo kaip tikras darbas.

Sakote, rašyti romanus – lengva?..

Smagiausias momentas – tyrimas. Žmonės klausia: „Ką veiki?“ – „Rašau romaną.“ Iš tiesų tai nė velnio nerašau – tik sėdžiu ir skaitau. Visi mano pastarieji romanai gimė iš senųjų lietuvių prisiminimų. Štai knyga „Laikinai jūsų“ atsirado iš karininko Jono Budrio istorijos: jis buvo Lietuvos kontržvalgybos direktorius nuo 1921 iki 1923 metų. Užtikau jo prisiminimus tarp senų lietuviškų knygų – negalėjau atsitraukti, fantastiškai įdomu! Tikras anų laikų Džeimsas Bondas, kuriam patiko gražios moterys, brangūs restoranai, greitos mašinos... Skaičiau skaičiau – ir staiga išgirdau Jono Budrio balsą: beliko užrašyti, ką jis sako. Paskui visai atsitiktinai nusipirkau biologo Tado Ivanausko, Kauno zoologijos sodo įkūrėjo, vaikystės prisiminimus: juos skaitant prieš akis iškilo fantastiški prieškario dvaro vaizdai. Prisirenku visokių detalių – taip ir gimsta romanai.

Savo herojumi pasirinkote ir poetą Kostą Kubilinską – labai kontroversišką asmenybę?

Kubilinsko istoriją mielai čiuptų bet kuris pasaulio rašytojas, tačiau aš turiu pranašumą – moku skaityti lietuviškai. Kai su draugais Kanadoje lošiu pokerį, vis mesteliu kokią detalę iš būsimo romano – žiūriu, kaip reaguos. Anąkart klausiu: „Prisimenate vaikiškas eiliuotas pasakas?“ – „Prisimename, o ką?“ – „Lietuvoje buvo toks poetas, rašė nuostabias eiles vaikams, bet kad leistų jas išspausdinti, jis turėjo nušauti savo draugą partizaną į galvą.“ Visi nustėrsta: kaip tai įmanoma? Tačiau kodėl mes įsivaizduojame, kad vaikiškų eilių rašytojas privalo būti geras žmogus?..

Gavau laišką iš nepažįstamojo – pastaruoju metu tai nutinka gana dažnai. „Jūs rašote apie Kostą Kubilinską, o jis buvo pradinės mokyklos mokytojas mano tėvo kaime Lynežeryje, netoli Marcinkonių“, – parašė jis, ir užsimezgė mūsų draugystė. Jis man parašė gal šimtą laiškų, pripasakojo visokių istorijų. Pats daug kartų važiavau į Lynežerį: sudėtingas kelias, nuo Marcinkonių riedi pasišokinėdamas lyg per tarką, bet ko dėl knygos nepadarysi?.. Skaičiau partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį. Jis buvo mokytas žmogus, inteligentas, o visi kiti partizanai buvo kaimo bernai: geri kareiviai, bet kalbėtis su jais, žiemą sėdint bunkeryje, nebuvo apie ką. Ir čia staiga atsiranda Kubilinskas – poetas, su kuriuo galima pasikalbėti, apie ką tik nori. Lionginui jis buvo lyg šviesos spindulys, nors vėliau tapo išdaviku. Visa tai skaitau – ir kraunasi į galvą medžiaga, lipdosi detalė prie detalės... Šis romanas dar nebaigtas, o galvoje jau turiu kitą ir dar kitą. Ir tam nėra galo.

Kaip manote, ar užteks gyvenimo visiems galvoje esantiems romanams surašyti?

Turbūt ne. Bet viena žinau tikrai – iki pat pabaigos bus labai įdomu.