„Metų mokslininkės“ apdovanojimą gavusiai Urtei Neniškytei – tarptautinis pripažinimas
„Žmonės 2019“ apdovanojimuose „Metų mokslininkės“ titulą pelniusi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro tyrėja, neuromokslininkė Urtė Neniškytė netrukus gaus Tarptautinės kylančių talentų programos apdovanojimą skirtą „Mokslo moterims“.
U. Neniškytė lengvai griauna stereotipus, kuriais visuomenė apipina mokslininkus. Ji jauna, miela ir komunikabili. Sėkmingiausiu gyvenimo projektu vadina ne kurį nors mokslo pasiekimą, kurių tikrai nestinga, o dukrą Ūlą. Jos neerzina kalbėtis su žmonėmis, nenutuokiančiais apie smegenų sandarą („Juk jie išmano kitką, ko galbūt neišmanau aš“), – tad Urtė tikrai yra iš tų asmenybių, kurioms galima dėkoti už mokslo populiarinimą.
Jus galima išvysti ne tik Gyvybės mokslų centre, kur kasdien vadovaujate tyrėjų komandai, bet ir žiniasklaidoje, televizijoje, seminaruose. Nevengiate paprastų žmonių auditorijos ir elementarių, visiškai nemokslinių klausimų?
Žinoma, ne. Mokslininkui turi rūpėti, kad jį matytų ir žinotų, kad žmonėms būtų įdomu tai, ką jis pasakoja. Todėl turiu atskirą paskaitų programą ne specialistams: pasakoju apie smegenis žmonėms, kurie netyrinėja šio organo, bet su juo gyvena. Juk smegenys įdomios visiems. Kai pasakai, kad jas tyrinėji, niekam nekyla klausimo – kodėl: kiti mokslininkai dažnai jį girdi, o aš – niekada, nes žmonija nuo senų senovės siekė suprasti, kaip veikia protas.
Esate kilusi iš chemikų šeimos. Turbūt chemijos jūsų gyvenime nuo pat pradžių buvo daug?
Mama dirba muitinės laboratorijoje, padarė sėkmingą karjerą. Tėtis dirbo „Fermente“, vėliau ekonominę gerovę ėmė kurti pats – vadovauja savo įmonei. Visa šeima išsilavinusi, todėl ir man buvo svarbus išsilavinimas. Tėvų pėdomis dažnai nusekame dėl to, kad jų pasaulėžiūra mums suprantama. Kaip eskimai turi šimtą žodžių sniegui apibūdinti, taip ir mes išmanome aplinką, kurioje užaugome. Chemijos kalba man buvo įprasta: tą bagažą nusinešiau ir į Vilniaus licėjų. Kiti dalykai buvo sunkesni: pavyzdžiui, nemėgau kalbų.
Juk sakoma, kad vienas smegenų pusrutulis atsakingas už tiksliuosius mokslus, o kitas – už humanitarinius...
Tai visiškas mitas, nes iš tiesų tie procesai nėra atskirti. Kai man dešimtoje klasėje teko spręsti, kurį profilį rinktis – tiksliukų ar humanitarų, pasibaisėjau: juk tai absurdas! Ir atsisakiau profiliuotis: susidėliojau tvarkaraštį taip, kad gamtos mokslų mokiausi eksternu, o socialinius dalykus lankiau su klase. Senelio frazę iki šiol prisimenu: „Tu gali būti chemikė, bet kultūringoje kompanijoje kalbėsi ne apie chemiją, o apie kultūrą, istoriją ir meną.“ Kai kuriose šalyse pradinukai jau mokomi filosofijos – tuomet žmogus visiškai kitaip auga. Norėčiau, kad mano vaikas eitų į tokią mokyklą.
Kai baigėte mokslus, dar nebuvo madinga važiuoti studijuoti į užsienį?
Jau šiek tiek buvo, bet sąmoningai nevažiavau, nes Lietuvoje biochemiko išsilavinimas nė kiek ne prastesnis. Išvažiavau vėliau – ir niekada negirdėjau, kad turiu kokių silpnų vietų. Atvirkščiai, mano vadovams būdavo sakoma: „Oho, ir iš kur čia tokie žmonės atvažiuoja...“ Vilniaus universitete baigiau bakalauro studijas ir magistrantūrą, dėstytojai buvo fantastiški. Doktorantūrą panorau studijuoti kitur: ambicijų trūkumu nepasižymėjau, todėl stojau ten, kur geriausia, – į Kembridžą. Išsiunčiau paraišką – ir sulaukiau kvietimo.
Iš kelių tūkstančių jus išsirinko?
Nežinau, tai skaičiuoja tik nepatekusieji (šypteli). Anglija man patiko dėl pagarbių santykių, nepriklausomai nuo žmonių išsilavinimo ar statuso. Ypač tai juntama tokioje aplinkoje kaip Kembridžas, į kurią susirenka daug privilegijuotų asmenų iš turtingų šeimų. Su doktorantais turėjome tradiciją penktadieniais kartu vakarieniauti: taip susiradau draugų, atskirties visiškai nejaučiau, vaikščiojau į kultūros ir mokslo renginius.
Mokslinis vadovas buvo nuostabus, mano sėkme rūpinosi kaip sava. Tuomet jis gavo svarbų projektą, jam pasamdė dar du jaunus daktarus – tad trejus metus visi puikiai dirbome kartu ir daug padarėme. Aš tyrinėjau Alzheimerio ligos mechanizmus. Smegenys turi atskirą imuninę sistemą: pastarąjį dešimtmetį tai tapo labai įdomia tema, nes paaiškėjo, kad ląstelės, turinčios saugoti smegenis, kartais nenormaliai aktyvuojasi – ir prasideda ligos. Aš tyriau, kaip ta imuninė sistema kenkia smegenims, kai sergama Alzheimeriu. Artimoje aplinkoje su šia liga nesusidūriau: mano prosenelės ir močiutės gyvena ilgai ir yra šviesaus proto. Tai nuramina, kad nei tėvams, nei mums ši liga negresia, bet visuomenei yra labai aktuali.
Ką galime daryti, mėgindami jos išvengti?
Lavinti smegenis. Žmonės nori, kad viską už juos darytų kompiuteriai ir telefonai, tačiau kartu svajoja likti protingi. Bet juk netreniruojamas raumuo nusilpsta – taigi smegenis reikia naudoti. Alzheimeriu kur kas vėliau serga tie, kurie jas naudoja: dirba protinį darbą, mokosi kalbų, skaito, bendrauja. Bendraudami mes irgi dirbame: vertiname kitą žmogų, jo kūno kalbą, smegenyse vyksta daug procesų. Todėl vyresniems žmonėms labai svarbu bendrauti, nelikti vienišiems.
Visgi baigusi doktorantūrą pasakiau, kad Alzheimerio tyrinėti daugiau nenoriu. Mano disertacijoje buvo 750 literatūros nuorodų, o įprastai būna apie 200. Tai labai plati tema, dedama daug pastangų ją tyrinėjant, bet vaistų dar nerandama. Panorau ko nors kito – ir tuomet pasirodė straipsnių apie tai, kad imuninės smegenų ląstelės reikalingos mūsų smegenims vystantis. Ei, pamaniau, juk aš tiek daug žinau, ką ta imuninė sistema veikia, tai gal galiu savo žinias perkelti į vystymosi sritį? Taip ir padariau: 2012-aisiais iš Kembridžo pusmečiui grįžau į Lietuvą, gavau finansavimą ir išvažiavau į Italiją dirbti Europos molekulinės biologijos laboratorijoje. Ten turėjome labai įdomų projektą, tai puiki šalis atostogauti, jos maistas fantastiškas, bet gyventi ten man nepatiko. Esu šiaurietė, įpratusi, kad man padaro paslaugą – ir aš sumoku pinigus. O Italijoje viskas paremta draugyste: jei nesi draugas, tavo pinigai niekam neįdomūs. Man, introvertei, buvo per sunku leistis į draugystes vien tam, kad būtų sutaisyta mano mašina ar varvantis čiaupas. 2016-aisiais grįžusi į Lietuvą vienu metu sužinojau dvi puikias naujienas: kad gavau Marie Skłodowskos-Curie stipendiją tęsti tyrimo darbus Lietuvoje ir kad... laukiuosi.
Pastaroji žinia neišmušė iš vėžių?
Tai buvo nuostabu: finansai sutvarkyti, aš turiu už ką dirbti, bet turiu ir priežastį leisti sau pailsėti! Labai džiaugiuosi, kad tuo metu galėjau klausytis savo kūno: kai norėjau ilsėtis – ilsėjausi, kai norėjau dirbti – dirbau. Tobulas laikas.
Jus su gyvenimo draugu sieja tas pats mokslas?
Taip, mes su partneriu kartu baigėme bakalauro ir magistro studija. Jis – irgi mokslų daktaras. Kai mokiausi Kembridže, jis dirbo Lietuvoje, į Italiją važiavome kartu, bet tik kuriam laikui. Daug laiko praleidome atskirai, puikiai žinome, ką reiškia santykiai per atstumą. Ar buvo lengva? Ne. Kartais būdavo labai sunku. Bet svarbiausia tai, apie ką yra santykiai, kokios vertybės didžiausios. Fizinis buvimas atskirai sunkus, nes žmogus yra fizinė būtybė: kalbu ne tik apie seksą, bet ir apie paprasčiausią kontaktą ir buvimą šalia. Gyvas kalbėjimasis visai kitoks nei šnekėjimas per ekraną. Bet jei yra protų bendrystė, viską galima išgyventi.
Ar į savo vaiką žiūrite tik mamos, ar ir – mokslininkės akimis?
Vaiko norėjau seniai – reikėjo tik ištaikyti laiką ir partnerį (juokiasi). Ūla yra labai išlauktas vaikas. Džiaugiuosi, kad tam pagaliau atėjo laikas ir buvo suteiktas prioritetas, – šis projektas tikrai svarbiausias iš visų. Tai, ką žinau apie smegenų vystymąsi ir naujagimių biologiją, lemia, kokia esu mama. Juk kuo mažesnis žmogus, tuo jam svarbesni gyvūnams būdingi aspektai, instinktyvus elgesys, fizinis kontaktas. Tikrai verta paklausyti, ką mums sako biologija. Strimgalviais nepuoliau į darbą: Ūlą auginau ilgiau kaip metus ir iki šiol dirbu puse etato. Pirmą pusdienį praleidžiu darbe, paskui mes būname kartu, nes jai tai labai svarbu, o man – labai smagu. Nepaliauju stebėtis, kaip greitai ir kokie protingi vaikai tampa, kiek daug jie supranta nuo mažumės, kaip formuoja individualų ryšį su kiekvienu suaugusiuoju... Dukrą norėjau auginti tik Lietuvoje, nes niekur kitur negalėčiau jai suteikti tokios socialinės aplinkos. Kai matau, kokį ryšį Ūla yra sukūrusi su seneliais, dėdėmis ir tetomis, jaučiuosi be galo laiminga: didelė šeima turi didžiulę įtaką žmogui augant.
Kaip dabar atrodo jūsų įprasta darbo diena?
Laboratorijoje dirbu retai, nors man tai labai malonu. Tikrasis mano darbas – vadyba: vadovauju komandai, kuri atlieka tyrimus. Galėčiau sėdėti prie mikroskopo, bet tai gali ir bakalaurantas, o aš skaitau, organizuoju, rašau paraiškas, ieškau finansavimo, kad tuos tyrimus galėtume atlikti. Šiuo metu tiriame, kaip bręsta mūsų smegenys, kaip imuninė sistema atskiria, kuri iš daugybės smegenų jungčių yra reikalinga, o kuri tik švaisto resursus, todėl ją reikia pašalinti. Sistemos sutrikimai siejami su įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, autizmu ar šizofrenija. Neatliekame tyrimų su gyvais žmonėmis: dirbame su audiniais, gyvūnų modeliais. Siekiame atrasti, kaip tų ligų išvengti ar jas išgydyti. Mano darbą finansuoja visuomenė: nesvarbu, tai būtų Lietuvos ar Europos Sąjungos pinigai. Todėl jaučiu atsakomybę, kad visuomenė gautų naudą iš to, ką darau.
Kaip jums patinka gyvenimas Lietuvoje?
VU Gyvybės mokslų centras yra geriausia infrastruktūra, kurioje esu dirbusi. Jis – tarptautinio lygmens, niekuo nenusileidžiame geriausiems JAV ir Europos centrams. Štai Kembridže dirbau 1920 metų pastate, ten žiemą būdavo labai šalta. Italijoje – bungalo stiliaus pastatas, ant laboratorinio stalo vaikštinėdavo skruzdėlės, o lyjant lašnodavo viduje. Gyvybės mokslų centro patalpos atidarytos 2016-aisiais, tobulai pritaikytos mokslui. Žmonės išvis nuostabūs: kaip paprasta atrasti bendradarbių! Mokslininkų bendruomenė Lietuvoje nedidelė, visi vieni kitus pažįstame. Jei užsiimu kokiais nors tyrimais ir reikia patarimo iš kitos srities, visada žinau, kam paskambinti. Buvimas mažoje bendruomenėje skatina bendradarbiauti, taip vystome gerą mokslą. Štai šįryt gavome labai gerus tyrimų rezultatus – aš net šokau!.. Turime finansavimą šiems ir kitiems metams, viskas juda į priekį, publikuojame tai, ką padarėme, tad tikimės gauti finansavimą ir toliau. Aš nejaučiu, kad kas nors yra man skolingas ir privalo duoti pinigų toliau dirbti. Kol gausiu finansavimą, tol užsiimsiu mokslu. Jei nebegausiu, tai reikš, kad visuomenei mano idėjos neaktualios, – tada susirinksiu žaislus ir eisiu į kitą smėlio dėžę.
O ką veikiate uždariusi laboratorijos duris?
Auginant dvimetę, kultūros vakarų gyvenime nedaug. Man patinka džiazas, mėgstu teatrą, bet jau seniai buvau spektaklyje. Skaitau tik per atostogas. Be galo daug skaičiau vaikystėje ir paauglystėje, tačiau dabar daug skaitau darbe, tekstai per dieną išvargina ir vakare jau nebesinori. Be to, nemoku įsitraukti į romaną pusvalandžiui: jei jau įsitraukiau, skaitau per naktį, o tada rytas sunkus.
Kasdienė buitis su mažu vaiku suryja daug laiko, bet ir joje galima atrasti malonumo. Jei galėčiau negaminti – negaminčiau, bet jei jau gaminu, atsiduodu tam šimtu procentų: pagalvoju apie derinius, skonius, maistinių medžiagų balansą. Kūnui, kartu ir smegenims, naudingiausia subalansuota, įvairi mityba – tuomet esi tikras, kad gausi visų reikiamų medžiagų. Parduotuvėse nėra daržovių, kurių aš nenaudočiau. Ir mėsą, žuvį valgome įvairią.
Šeimyninis gyvenimas kartu tikrai tobulesnis už santykius per atstumą?
Grįždama į Lietuvą dėl to truputį nuogąstavau (šypteli). Juk per atstumą gyveni su šiek tiek įsivaizduojamu žmogumi, o čia jis tikras. Bet psichologinė mūsų būklė tikrai geresnė, kai gyvename kartu. Laimė ateina tada, kai išmoksti pastebėti gerus dalykus ir džiaugtis jais.