Metų mokyklos vadovas R.Komičius – apie mokslus iš pykčio tėvams ir ką per dieną veikia direktoriai

Ryčio Komičiaus veiklų sąrašas ilgas – vadovauja Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai ir ISM „Švietimo lyderystės“ magistrantūros programai, yra Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų išorės vertintojas, dalyvauja savanorystės programose, skaito paskaitas ir pranešimus įvairiose konferencijose bei renginiuose. Ir nors apie galimybę keisti sistemą jis svajojo jau nuo vaikystės, tačiau tik per plauką pateko į švietimo pasaulio sūkurį – paraišką stoti į Vilniaus universitetą jis užpildė iš pykčio tėvams. Žmonės.lt Rytis papasakojo, kaip likimas tarsi pats viską sudėliojo į savo vietas, ką per dieną veikia mokyklų direktoriai ir kodėl nepaisant neigiamų visuomenės nuomonių apie švietimą, tiki šviesia jaunosios kartos ateitimi.

Ar prisimenate tą momentą, kuomet nusprendėte, kad jūsų gyvenimo kelias – šviesti kitus?

Atsimenu save kokioje šeštoje ar septintoje klasėje. Tada man labai patiko mano mokytojai ir pagalvojau, kad noriu būti toks, kaip ir jie. Vyresnėse klasėse mokytojai man jau leisdavo šiek tiek padirbėti su mažesniais mokiniais – vesti renginius, pamokas, padėti su kontroliniais darbais. Man visa tai buvo labai įdomu ir džiugindavo, kad vaikai manęs klausosi ir jiems patinka. Apskritai mokykloje aš visada buvau toks lyg „balta varna“, dažnai iš manęs pasišaipydavo ir dėl to pykdavau. Galvodavau, kad tokia mokykla neturi būti, todėl norėjau daryti revoliuciją, viską keisti.

Tačiau mano tėvai turėjo kitokią nuomonę, nes norėjo, kad būčiau gydytoju, ekonomistu arba teisininku. Pamenu, kad labai gerai išlaikiau egzaminus ir jie būtinai norėjo, kad mokyčiausi Vilniaus universitete, todėl aš užpildžiau prašymą tiesiog iš pykčio – stojau į bet kurią mažai žinomą studijų programą. Taip pradėjau mokytis socialinį darbą, bet, pasirodo, kad ir šis darbas yra su žmonėmis. Todėl man galiausiai vis tiek tiko, o trečiame kurse praktiką atlikau būtent mokykloje ir ten likau iki dabar.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis mokytojas?

Švietimo pasaulis yra nuolat besikeičiantis, o jo tempai – didžiuliai. Reikia labai greitai susigaudyti technologijose ir pasikeitusiame bendravime su jaunimu, kuris yra daug laisvesnis bei drąsesnis už mus. O tokių žmonių jau negali mokyti taip, kaip mokydavai anksčiau. Taip pat labai jaučiasi ir išorinis spaudimas iš visuomenės – atrodo, kad viskas, kas susiję su mokykla, visiems tik blogai. Švietimo pasaulyje patys negalvojame, jog viskas švietime yra tamsumose, tačiau tas visuomenės požiūris, kad su švietimu yra labai blogai, tikrai apsunkina darbą, nes atrodo, kad nuolat turime visiems įrodyti, jog nedarome nieko netinkamo.

Žinoma, iššūkiu tampa ir pasikeitęs tėvų bendravimas, nes anksčiau mokykla ir mokytojais buvo pasitikima labiau, o dabar šie dalykai nuolat kvestionuojami. O ypač dėl pažymių arba kokio nors nepatikusio žodžio ar intonacijos. Aišku, dabar vaikų tėvai ir aktyvesni, turi daugiau idėjų, kas yra tikrai gerai, iš kitos pusės, tai irgi spartina mokytojo veiklos tempą, ne viską visada suspėjame.

Viename interviu esate sakęs, kad mokytojo darbas kažkuo primena net kunigystę. Kokius panašumus įžvelgiate?

Abi profesijos turi misiją, juk mokytojas yra tas, kuris neša šviesą. Galbūt mieste viskas atrodo kitaip, bet nuvažiavus į regionus ta švietėjiška mokytojo paskirtis labai matosi. Visai neseniai viename miestelyje mačiau tai iliustruojantį vaizdą – ryte buvo dar nepaprastai tamsu, tačiau mokinukai pakelėse jau būriavosi eiti į mokyklą, kuri vienintelė buvo apšviesta. Manau, kad ten dirbantys žmonės atlieka didelę misiją, nes jų rankose yra jauno žmogaus požiūrio keitimas ir galimybių atvėrimas. Ta galimybė prisidėti prie jauno žmogaus vertybių formavimo – neįkainojama.

Visuomet mane aplankantys mokiniai labiausiai atsimena dalykus, kurie padėjo formuoti jų vertybes, o ne padėjo įsiminti faktus. Jiems svarbu ne tik ką, bet ir kaip tu pasakei, būna, kad net konkrečiai pacituoja. Su kunigyste siejasi ir pašaukimas, emocinis įsitraukimas ir vertybių perdavimas bendruomenei.

Mintį mokytojo darbą lyginti su kunigyste man pametėjo vienas pažįstamas. Tada dar rinkausi šitą kelią, o jis man pasakė, kad čia bus kaip su kunigyste. Tuomet nusistebėjau, bet jis paaiškino, jog mato daug panašumų. Sakė, kad turėsi bendruomenę, kuriai reikės padėti ir ją nuolat išklausyti.

Apie jaunąją kartą yra įvairių stigmų. Ar tikrai dabartiniai vaikai tokie „sugadinti“, kokius kartais juos bando pateikti vyresni?

Tikrai nemanau, kad ši karta yra kažkuo bloga ar sudėtinga, kaip tai kartais pasako vyresnės kartos atstovai. Galbūt toks požiūris atsiranda būtent dėl kartų skirtumo, nes suaugusiems žmonėms sunku vytis mokinių tempą, suprasti jų pasakymus, kurie gali net ir įžeisti. Mano dar nėra toks didelis atotrūkis nuo mokinių, todėl man ši karta atrodo smagi, ne tokia sukaustyta. Su jais galima kalbėtis lygiaverčiame lygmenyje, jie moka argumentuoti ir nejaučia baimės, o tai labai daug duoda. Pastebiu, kad ši karta apskritai daug kūrybiškesnė ir greitai susitelkia į įvairias jiems paskirtas užduotis.

Aišku, juos labai veikia ir technologijos bei socialinės medijos. Kartais sakau, kad man jie yra kaip šių dienų dorianai grėjai, nes visi socialiniuose tinkluose nori būti gražūs, populiarūs ir rinkti patiktukus. Jų tam tikra gyvenimo dalis yra būtent ten, kita vertus, jie technologiškai ir labai išprusę. Kartais matau komentarų apie tai, kad ši karta – „ištižėlių karta“, bet man atrodo, jog jie tiesiog geba pasirinkti. Jie nebijo baigę vidurinę mokyklą pasidaryti metų pertrauką, jie labiau rizikuoja, kažkur išvažiuoja, verslauja ir domisi įvairiomis sritimis. O pasak tyrimų, tai taip pat yra ir karta, kuriai labiausiai reikia emocinio palaikymo. Mes juk seniau žaisdavome iki sutemų kiemuose, o ši karta gyvena kitaip, todėl jiems to ryšio ir bendrumo reikia labiau.

Esate jaunas mokyklos direktorius, ar dėl to teko susidurti su kokiais stereotipais ar vyresnių kolegų nusistatymais?

Kai tik pradėjau dirbti mokytoju, labai patikau mokiniams, nes jiems atrodžiau šiuolaikiškas, jaunas ir įdomus. O mokytojai, net ir dabar pastebiu, šiek tiek atsargiau žiūri į tuos, kurie jauni. Karjeros pradžioje aš į mokyklą ėjau su mintimi kažką pakeisti, o tada susidūriau su vyresnių mokytojų karta, tačiau jie mane socializavo iš tos kitos pusės. Juk ėjau dar tik su mokinio, kuris turėjo sunkumų, patirtimi. Maniau, kad viskas priklauso nuo mokytojų, bet tada pamačiau ir kitą mokytojavimo pusę. Po kurio laiko įsiliejau į kolektyvą, bet tas išbandomasis laikotarpis buvo sunkus.

Tapus direktoriumi, ne tik kolegos, bet ir mokinių tėvai mane priimdavo pagal išvaizdą, kad štai – jis jaunas. Turėdavau įrodyti, kad esu ne tik jaunas, bet ir kompetentingas. Su jaunumu yra ir iššūkių – pamatę jauną direktorių visi tikisi, kad ir mokykla bus jaunatviška, inovatyvi, veržli ir panašiai. Dažnai ir mokiniai kitaip bendrauja, ateina ir nori duoti „žaibą“, todėl nuolat turiu balansuoti tarp autoriteto ir draugiškumo.

Dauguma žmonių įsivaizduoja, kaip atrodo mokytojo diena. O ką veikia mokyklų direktoriai?

Gal kartais iš išorės atrodo, kad tie direktoriai apskritai nieko nedaro. Žmonės tikisi, kad bet kada jiems paskambinus aš atsiliepsiu, kad reikiamus dokumentus paruošiu per valandą ir panašiai, tačiau taip nėra. Aišku, kiekvienas direktorius turi savo darbo stilių. Aš save priskiriu tiems, kurie yra aktyvūs ir iniciatyvūs, todėl mano darbo diena prasideda nuo 6:30 val. Mokykla juk gyvena savo laiku, aš jau išmokau, kad tiek vaikai, tiek mokytojai pas mane į kabinetą pradės rinktis dar prieš 9 val. Todėl visus dokumentus ar darbus, kurie reikalauja didelio susikaupimo, stengiuosi nudirbti vos atėjęs. Vėliau nieko planuoti jau nebegali, nes pradėjus eiti kolegoms turiu spręsti kitus klausimus, teikti grįžtamąjį ryšį, patarti, atsakyti, susitikti su partneriais, tėvais, eiti į posėdžius. Visa diena iki kokios 15 val. prabėga akimirksniu, o tada mokykla vėl nurimsta ir vėl galiu kažką nudirbti su dokumentais.

Vadovaujate ir ISM magistrantūros „Švietimo lyderystės“ programai. Kokias savybes turi jaunieji lyderiai?

ISM magistrantūros „Švietimo lyderystės“ programoje studijuoja ne tik jauni žmonės, yra ir beveik pensinio amžiaus dalyvių. Tačiau visus sieja ambicijos švietimui. Ten renkasi žmonės, kuriems skauda dėl švietimo. Visi turi panašias vertybes, jie arba pavargo, arba jiems kažkas nusibodo ir jie nori pokyčių. Jie empatiški, gebantys kritiškai vertinti situaciją, besidomintys inovacijomis ir veikiantys. Tie žmonės yra lyg Lietuvos švietimo vėliavnešiai, nes susirinkę iš skirtingų Lietuvos vietų ir po studijų nešą savo žinią apie geresnį ugdymą Lietuvos vaikams plačiau.

Panašu, kad dirbate išties daug. Ar lieka laiko asmeniniams pomėgiams?

Mokykla labai įtraukia, todėl sau esu pasakęs, kad laisvalaikis turi būti. Juk jei mokykla rūpi, norisi net po darbo prisėsti ir dar kažką daryti. Žinau, kad ir mano kolegos net savaitgaliais darbuojasi, nors to daryti neturėtų. Aš stengiuosi, kad mano savaitgaliai būtų mano – labai mėgstu skaityti, eiti į koncertus ir spektaklius, kiną. Esu įsigijęs net kelis abonementus ir einu į visus kultūrinius renginius. O jei tik nutaikau momentą, mėgstu savaitgaliui išvykti į kurį nors užsienio miestą ar nukeliauti bent į kitą miestą tam, kad tiesiog pakeisčiau aplinką. Taip pat stengiuosi pasportuoti ar bent jau išeiti pasivaikščioti.

Kaip, jūsų akimis, atrodytų ideali Lietuvos švietimo sistema? Gal nesame taip jau toli nuo to vaizdinio?

Man norėtųsi nuoseklumo ten, kur priimami sprendimai. Kartais jautiesi, kad tave įstumia į gal net kiek nelogiškus ir pagreitintus procesus, o tu nieko negali padaryti, turi tiesiog vykdyti, nors matai, kad visa tai vyksta per skubiai. Tokiu atveju žinai, kad to padaryti gerai neįmanoma. Taip pat norėtųsi, kad prioritetai būtų paskirstyti taip, kad nebūtų tokių mokyklų, kuriose vaikai ateina tik pavalgyti. Žinoma norėtųsi, kad Lietuvoje mokykla žmonės pasitikėtų taip kaip Suomijoje ar Švedijoje. Ta viešoji nuomonė skaudina, tikrai pasijaučiame blogai, kuomet išgirstame, kad visi mokytojai yra blogi, žiaurūs ir nemoka dirbti. Norėtųsi, kad apie mokyklas eitų ir kažkokia šviesa, o ne vien „išsivėmimas“, nes Lietuvoje yra tikrai daug gerų mokyklų. Nepaisant to, aš labai tikiu jaunimu ir manau, kad ateityje galiausiai vis tiek viskas bus gerai.

O kokį didžiausią patarimą galėtumėte duoti savo profesinio kelio vis nerandantiems vyresniųjų klasių mokiniams?

Visada sakau, kad reikia klausyti savęs. Juk ir aš nežinojau, kaip viskas susiklostys, bet man tiesiog patiko mokytojo darbas. Stebėdamas mokinius aš matau, kad kai kurie tikrai turi pajautimą, ką norėtų daryti, todėl geriausia būtų tai išbandyti. Dabar daug kur galima atlikti praktikas, šešėliavimą, savanoriškas veiklas. Būna ir tokių mokinių, kurie vienai ar kitai įmonei tiesiog parašo laišką su klausimu, ar gali ateiti pasikalbėti. Todėl jei tik žmogus jaučia, kad kažkas domina, reikia bandyti pasitikrinti. O jei jokios intuicijos nėra, verta pabandyti įvairias sritis.

Retas atvejis, kad vaikui niekas nepatiktų, gal tiesiog susiduria su panašia į mano tėvų nuomone, kad privalo mokytis tik tą ar aną. Mano tėvai man tai mandagiai sakydavo, bet vis tiek tą spaudimą jausdavau. Galbūt mokinys mokosi labai gerai, o su universitetu gyvenimo sieti nenori, gal nori dirbti, tarkime, grožio srityje. Tai juk nėra blogai. Man pačiam mano tėvai vis kartojo, kad būdamas mokytoju neišlaikysiu šeimos, o šiandien jie džiaugiasi mano pasirinkimu ir net sako, jog gerai padariau, kad jų nepaklausiau. Nieko baisaus jau ir įstojus mesti studijas ir ieškoti kelio toliau. Tikrai geriau taip nei kankintis ketverius metus ir paskui vėl viską daryti iš naujo. Todėl linkiu savęs ieškantiems mokiniams tiesiog nebijoti klysti ir išbandyti kuo daugiau galimybių. Galvoti ne vien apie pinigus, bet ir apie poveikį aplinkai. Juk ši karta gyvena tokiu laiku, kuomet jų labai reikia vietos bendruomenėms.