„Kiekvieną vaidmenį kuriu su meile, atsidavimu – tikrai ne dėl apdovanojimų, bet malonu, kai jie pakeliui pasitinka, – sako Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Metų operos soliste ketvirtąsyk išrinktas sopranas Viktorija MIŠKŪNAITĖ (43). – Man didžiausias smagumas – kad vis dar pavyksta nustebinti publiką, kad sekasi rasti, kur pačiai tobulėti, augti.“
Šįsyk jūs pagerbta už 2025 metų kūrybinę veiklą ir Aldonos vaidmenį Amilcare Ponchielli operoje „Lietuviai“. Kuo šis darbas jums išskirtinis?
Daro įspūdį vien faktas, kad italų kompozitorius Amilcare Ponchielli sukūrė lietuviams dedikuotą operą. Joje yra vienintelė moteriška linija – Aldonos. Tai – sunkiasvoris, kitos kategorijos vaidmuo, žymintis mano perėjimą iš lyrinio repertuaro į labiau dramatinį. Jį kurti man buvo asmeninis laimėjimas. Kompozitorius norėjo, kad tame vaidmenyje tilptų visas moters spalvų spektras – nuo ištikimos žmonos iki karės, patriotės, todėl teko atverti savo emocijų arsenalą ir sudėti visas žinias, aktorinį bagažą. Labai džiugu, kad rezultatą palankiai įvertino ir žiūrovai, ir specialistai.
Koks jausmas būti primadona?
Kai esi jaunesnė, įvertinta ypač džiaugiesi, didžiuojiesi, gal net pradedi riesti nosį. Tačiau su laiku supranti, kokia tai didžiulė atsakomybė, nes reprezentuoji ne tik save, bet ir teatrą. Todėl kartelę turi laikyti itin aukštai. Galiu patvirtinti, kad tai pasiekti lengviau, nei išlaikyti, todėl nuolatos reikia ieškoti galimybių tobulėti.
Maždaug prieš pusantrų metų ištekėjote už tenoro Jurgio Jarašiaus. Kaip sugyvena du žmonės „iš tos pačios operos“?
.