„Metų senjorė 2021“ J.Bartkuvienė: „Kai gyvenimo saulėlydis ne už kalnų, ypač norisi viską išmėginti“

Ar Metų senjorės titulas pamalonino širdį? Jūs neblėstančia energija ir veiklumu užkrečiate ne tik bendraamžius...

Jei atvirai, nesitikėjau šio titulo. Maniau, viskas baigsis anketos užpildymu. Ją nusiųsti paskatino „Joanos“ klubo moterys ir pati Joana Bartaškienė, kuri yra mūsų įkvėpėja. Iš viso rinkimuose varžėsi net 70 senjorių.

Pamenu, konkuravau su buvusia policininke Ramute Kartavičiene iš Marijmpolės. Vienu metu mūsų rezultatai susilygino, o paskutinę dieną ji pralenkė gal net 100  balsų. Nuėjau miegoti su mintimi, kad nuglėtoja būsiu ne aš. „Na ir kas čia tokio“,  – svarsčiau. 

Kai  anksti ryte suskambo telefonas ir man pranešė, kad vis dėlto persvara buvo mano pusėje ir esu išrinkta „Metų senjore 2021“, labai nustebau. O Ramutei ateko  „Metų sveikuolės“ nominacija. 

Nesitikėjau, bet mano pačios nuostabai sureagavau labai ramiai, be didelių emocijų. Na, išrinkta, malonu, bet Žemė neapsivertė aukštyn kojomis. Juk nieko ypatingo nenutiko. Juokaudama sakau, kad dar ir papildomo vargelio prisidėjo, nes teko duoti interviu ir LRT televizijai, ir „15 min.lt“, ir kitiems žurnalistams. O dėmesio centre būti nepratusi (šypsosi).

Net šampano taurės nepakėliau, nes alkoholio apskritai ilgą laiką nevartoju. Norisi gyventi sveikiau. Nors „Joanos“ klubo moterys dažnai patraukia per dantį: „Na, Jūrate, baik, pasidarei visai neįdomi.“

Ir koks prizas jūsų laukia?

Kaip konkurso nugalėtoja tapsiu senjorams skirto „60+“ žurnalo gruodžio mėnesio veidu. Taip pat  man atiteko 500 eurų vertės piniginis prizas. Iš tiesų, manau, didžiausias laimėjimas – nauji iššūkiai, kuriems ryžtamės. Negaliu be veiklos, be judėjimo. Leisti ištisas dienas ant sofos prie televizoriaus – ne man. Mieliau minu dviračio pedalus, mankštinuosi.

Atrodote gerokai jaunesnė. Ir be jokių grožio operacijų!..

Nesu plastinių operacijų šalininkė. Po tokių drastiškų procedūrų visos moterys atrodo vienodos, nenatūralios – nenorėčiau prarasti savitumo. Žvelgdama į žinomų žmonių, kurie mėgina skalpeliu sustabdyti laiką, veidus, stebiuosi: jie atrodo netikri, it vaškiniai.  Ypač persistengiama su tomis pūstomis lūpomis. 

Turiu savo grožio receptų (šypsosi). Be penkių Tibeto pratimų nepradedu dienos ir neišeinu iš namų. Retkarčiais stoviu ant galvos. Mano rytinis ritualas užima mažiausiai dvi valandas. 

Gal išduosite kelis sveikatingumo receptus?

Man labai patiko knygos „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi: maži dalykai gali pakeisti tavo gyvenimą“ autoriaus pasakyta mintis: „Teigiamas pokytis gali prasidėti tiesiog nuo ryte paklotos lovos. Tvarka išorėje kuria harmoniją viduje, padeda palaikyti tvarką ir galvoje.“ Dar labai norėčiau  atsisakyti socialinių tinklų, bet vis nesiryžtu. Jie – kaip greitasis maistas: užsikabini ir nepajunti, kaip iššvaistai laiką niekams. Geriau paskaityti knygą, nes jos aštrina protą ir švelnina širdį.

Kokie mano receptai?  Valgyti su saiku, nepiktnaudžiauti vaistais, užimti kūną sportu, nesijaudinti dėl menkniekių, gerai išsimiegoti... 

Atsikėlusi pirmiausia išgeriu šilto vandens su medumi ir citrina arba actu, paskui pasimėgauju 3–4 puodeliais žaliosios puero arbatos, nes tai – puikus organizmą valantis antioksidantas. Viską atlieku neskubėdama. Pernai kovą ar balandį pradėjau daryti pritūpimus, kasdien – po 150, o kartais ir po 200. 

Nemėgstu girtis, bet su mano atvaizdu yra išleistos kelios knygelės („Mankštinkimės su šypsena“, „Mankšta senjorams“, „24 pratimai senjorų sveikatai“). Po mankštos laukia vandens procedūros. 

Rytą pradedate šaltu dušu?

Būna rytų, kad neatsuku karšto vandens čiaupo. Esu skaičiusi vieno gydytojo ir lektoriaus knygą, kad tik šaltyje gaminasi jaunystės hormonas, kurį galima prilyginti jaunatviškumo eliksyrui. Ir basa ant sniego žiemą pastoviniuoju, ir lediniame vandenyje maudynių neatsisakau. Palangoje per „Ruonių“ šventę vasario mėnesį esu dalyvavusi bėgimo ir plaukimo eketėje varžybose – laimėjau medalį. Iš viso už saviveiklinį sportą turiu jų gal penkiasdešimt ir šešias taures.

Vienas jų – Maskvos olimpinis medalis. Pamenu, 1980-aisiais vykau į olimpines žaidynes kaip turistė.  Ten buvo surengtos neprofesionalams skirtos bėgimo varžybos. Olimpinę mylią įveikiau ir atbėgau pirma. 2012 metais teko dalyvauti ir pasaulio žaidynėse „Sportas visiems“, kur varžėsi 59 šalių sporto entuziastai. Su „Joanos“ klubu pristatėme savo šokių pasirodymą. Turiu maždaug šešis ir Sausio 13-osios medalius. 10 km bėgimas nuo Antakalnio kapinių, kur palaidoti Sausio 13-osios laisvės gynėjai, jau tapo tradicija.  

Norisi visur dalyvauti, viską išmėginti, mėgautis kiekviena diena, kad paskui nereikėtų graužtis, jog gyvenimas prabėgo pro šalį.  

Iš kur tiek energijos ir entuziazmo?

„Joanos“ klubas – tas varikliukas, kuris verčia mus rytais keltis.  Sportuoti einame kaip į darbą, o mūsų darbas – kaip šventė. Po treniruočių visos prie kavutės diskutuojame įvairiomis temomis, kartu minime šventes. Mūsų amžiaus žmonėms bendravimas – prevencija nuo ligų, o kartais ir vaistas. Porą kartų per metus su klubu važiuojame į Palangą, kur vyksta  šventė „Sportas visiems“.

Čia susirenka įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikučių, jaunimo iki senjorų. Tūkstančiai žmonių! Gauname pliūpsnį gerų emocijų, vyksta sportinės varžybos, šokių pasirodymai... Dažnai paklausiu savęs, kodėl tokio pozityvumo neparodoma žmonėms per televiziją. Būna tik koks trumpas reportažas. Todėl ir nemėgstu žiūrėti televizoriaus, nes rodoma labai daug negatyvumo – akcentuojama tai, kas bloga, nemalonu.

J.Bartaškienė entuziazmu mus visas taip užkrečia, taip priverčia degti, kad tos energijos užtenka iki kito susitikimo. Susibėgame du kartus per savaitę, dar tris arba du kartus su keliomis moterimis mankštinamės Lietuvos sporto universitete, kur dalyvavome ir sveikatos tyrime dėl demencijos. 

Koks tai tyrimas?

2020 metais vyko projektas „60+“ dėl demencijos. Jį atliko Lietuvos ir Belgijos mokslininkai. Buvo daromi tyrimai, testai, galvos magnetinis rezonansas. Dalyviams skirti tam tikri pratimai, mankštinantys kojų (ypač blauzdų) raumenis, gerinantys smegenų kraujotaką, aprūpinantys jas deguonimi. Po trijų mėnesių intensyvaus sporto vėl buvo atliktas išsamus tyrimas, tarp jų ir ilgai (apie 1,5 val.) trunkantis magnetinis galvos smegenų rezonansas.

Surinkti duomenys išsiųsti į Belgiją, kur mokslininkai juos išanalizuos ir įvertins. Jau netrukus turėtume gauti atsakymą, kaip sportas pagerino mūsų sveikatą, kokie fiziniai duomenys pagerėjo. Kadangi esame labai aktyvios, ir po šio projekto nesiliovėme sportuoti. Nors buvo prasidėjęs karantinas, mums leido tęsti treniruotes laikantis visų atstumų, saugumo reikalavimų, o vėliau mankštinomės lengvosios atletikos manieže. 

Sakoma, kad gera sveikata yra karūna, vainikuojanti aktyviai gyvenančio žmogaus galvą....

Dar sakoma, kaip mąstai, kas tavo galvoje, taip ir gyveni. Judėjimas mane įkvepia. Gyvenimas be sporto – gyvenimas be spalvų. 

Tiesa, šiemet jau vienos treniruotės atsisakėme, sumažinome iki keturių kartų per savaitę, o anksčiau mankštindavomės ir penkias dienas. Nutarėme, kad nereikia persistengti. Tiesiog džiaugiuosi gyvenimu, nes jis yra puikus. Gamta nuolat keičiasi, reikia keistis ir mums, nes esame jos dalis. Sakoma, kad stovintis dviratis  rūdija, o man kaip tam dviračiui surūdyti nesinori (šypsosi).

Jei nesportuosime, nejudėsime, susirgsime. Būtina  nuolat atsinaujinti. Ir tą sėkmingai darau. Prieš 20–30 metų, kai vaikai išskrido iš lizdo, ėmiau daugiau skirti laiko sau, susidomėjau sveikesniu, sportiškesniu gyvenimo būdu.  

Kartais užtenka vienos įstrigusios frazės, vienos knygos, kad tai taptų stimulu keisti savo gyvenimą. 

Kokia frazė jus įkvėpė pokyčiams?

Pamenu, atsivertus vieną knygą žaliu viršeliu man užkliuvo kelios frazės. Viena jų – „Kodėl gi draugų, artimųjų per kokią nors šventę nenustebinus špagatu ar gebėjimu stovėti ant galvos?..“ Ta mintis nedavė ramybės, tad pagalvojau: „Kodėl gi ne?! Pirmyn, Jūrate!“ Na ir stoviu ant galvos, ir žiemą ant sniego pavaikštinėju. Nors pagal profesiją esu maisto technologė-inžinierė, nesilioviau mokytis ir išėjusi į pensiją.

Lankiau amžinąjį atilsį Vytauto Kazlausko parapsichologijos akademiją. Ten tiek visokių įdomių dalykų sužinojau. Žinių sėmiausi, praktikavausi ir Ajurvedos institute Indijoje. Esu daug keliavusi: aplankiau Kiniją, Honkongą, Tailandą, Singapūrą ir kitas šalis.

Beje, didžiausią įspūdį man paliko Singapūras. Tai – unikalus kraštas, kuriame labai griežta tvarka, švara, galioja taisyklės, nuostabi architektūra. Ten ir kramtomosios gumos nenumesi ant šaligatvio, nes baudos didelės. Beje, jos ten ir su žiburiu nerasi nė vienoje parduotuvėje.  

Jums nestinga optimizmo ir meilės gyvenimui, tiesa?

Mano optimizmas yra paveldėtas iš mamytės. Nors mokslo teigiama, kad genetika, paveldimumas lemia tik 20 proc., sveikatos profilaktika – 10 proc., o gyvenimo būdas – 70 proc., nesutikčiau. Manau, paveldimums turi gerokai daugiu įtakos.

Mano mamytė buvo be galo dvasiškai stipri. Vos man gimus, po trijų dienų sovietų valdžia atėmė namus, mamytė su keturiais vaikais buvo priversta glaustis pas močiutę (savo mamą). Tėčiui teko slapstytis. Kai 1949-ųjų naktį  į mūsų duris pasibeldė ir pasakė, kad turime valandą susikrauti daiktus, mama nepasidavė panikai, neprarado racionalaus proto. Tais laikais visą inteligentiją, ūkininkus, kunigus – gražiausią Lietuvos žiedą, šviesuomenę sovietų valdžia išvežė į tremtį. O mano tėvelis buvo pasiturintis ūkininkas.

Man buvo treji metukai, kai ištrėmė ir mūsų šeimą. Niekas nežinojo, ar veš į krematoriumą, ar į tremtį. Pamenu, mes, keturios sesės, mamos pasiūtomis baltomis suknelėmis kaip keturi maži angeliukai iškeliavome tą naktį į nežinią. O ta nežinia buvo Sibiras, kur praleidau dvylika metų.

Mano mamytė buvo labai įžvalgi. Tai, kad ji pasiėmė siuvimo mašiną „Singer“, ko gero, lėmė, jog dabar esu čia, Lietuvoje. Siūdama naktimis po darbų kolūkyje, ji prisidurdavo pinigėlių, kad mus išmaitintų, kad išgyventume. Mano mamytė buvo labai stipri, kabinosi į gyvenimą. Tiesa, vieną sesę teko palaidoti. Jos kauliukus 1989-aisiais parsivežėme į Lietuvą. 

Kada grįžote iš tremties, iš Sibiro?

Man jau buvo penkiolika. Su sesėmis nors ir gerai kalbėjome lietuviškai, nemokėjome lietuvių kalbos gramatikos, lankėme privačias pamokas. Bet tikslieji mokslai puikiai sekėsi, mano ir sesers nuotraukos net mokyklos garbės lentoje kabėjo. 

Pamenu, kai grįžome iš Sibiro, atvažiavome prie namų, kurie buvo konfiskuoti valdžios. Toje vietoje buvo kolūkis, o mūsų name įrenginėjamos pirtys, statomas baseinas. Tada mama pasakė: „Važiuokime kuo toliau nuo šios vietos, nes taip širdį skauda.  Juk čia viskas mūsų rankomis kurta.“ Apsigyvenome Raseinių rajone, Nemakščiuose.

Šeimą sukūriau palyginti vėlai. Tekėjau 34-erių, vyrui tuomet buvo 39-eri. Dabar tai normalu, o tais laikais jau senmergėm vadindavo (šypsosi).

Visos jaunos tuomet tekėjo. Aš neskubėjau, mokslus norėjau baigti. Pamenu, buvau 23-ejų, kai šokiuose mane norėjo pabučiuoti vienas vaikinas. Aš jį atstūmiau. Įstrigo jo žodžiai: „Liksi senmergė.“ Nelikau, tikiu, kad viskam, net meilei – savas laikas. Ir atėjo – susilaukėme dviejų puikių vaikų, anūkų. Gyvenimas yra gražus ir aš juo mėgaujuosi.

Ką pakeistumėte, jei būtų galima laiką atsukti atgal?

Jei turėčiau stebuklingą laiko mašinos raktelį, norėčiau grįžti ne į jaunystės, ne į paauglystės laikus, o į vaikystę. Kad šalia būtų tėvelis, kurio nepažinau, su kuriuo per anksti išskyrė likimas. 1949 metais sužinojome, kad jį nušovė, net kaulelių jo rasti nepavyko grįžus į Lietuvą. Kiek pamenu, kartais naktim, kol dar mūsų šeima nebuvo ištremta, tėvelis slapčia grįždavo, kaldrytę pašildydavo, mus keturias pabučiuodavo ir vėl išeidavo į tamsų lauką. Baisus buvo gyvenimas.  

Ir dar labai norėčiau grįžti į vaikystę, kad mamytė būtų šalia. Mano viduje vis dar gyvena vaikas, kuriam trūksta tos pasakos. Mamytė labai daug dirbo, kad turėtume maisto, jai nebuvo kada sekti pasakų, dainuoti lopšinių. Viso to labai stigo (nubraukia ašarą).

Vaikystėje patirti sunkumai užgrūdino, išmokė vertinti tikrus dalykus?..

Gyvenome tai blogiau, tai geriau – visko buvo. Niekas netrunka amžinai. Dabar žmonės gyvena visko pertekę. Mes tik siurbiame syvus, eikvojame Žemės maitintojos resursus, nieko neduodame mainais. Norėtųsi, kad žmonės imtų tvariau gyventi, pagalvotų apie anūkų ir proanūkių ateitį. Žemė darosi tuščia. Bet visiems reikia vis daugiau. O juk tai taip vargina. 

Aš net automobilio atsisakiau. Ir laiko daugiau atsirado, ir investuoti į jį nebereikia. Arba minu dviračio pedalus, arba pėstute pėdinu iki autobuso ir atgal.

Labai gera: stebi gamtą, žmones. Judėjimas – tai gyvenimas. Svarbiausia – neprarasti to vaikiško smalsumo. Todėl kasmet pasitikdama naujus metus ir skambant kurantams 10 minučių stoviu ant galvos trokšdama, kad mano kasdienybė apsiverstų aukštyn kojomis. Kai gyvenimo saulėlydis ne už kalnų, ypač norisi laiką praleisti prasmingai, išmėginti ką nors nauja.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.