Mezgimo talentą savyje atradęs ilgųjų reisų vairuotojas Valentinas Kairys rankų darbo suknelę padovanojo hercogienei Catherine

Taip taip, nesistebėkite... Jūsų dėmesiui – Žmonės.lt interviu su virbalų virtuozu Valentinu Kairiu.

Kaip susidomėjote mezgimu ir kada nusprendėte juo užsiimti?

Susidomėjimas kilo dar vaikystėje. Mama mane išmokė megzti kojines ir pirštines tuo visiškai paprastu raštu. O vėliau... Negaliu net paaiškinti, galbūt iš tiesų turiu talentą ar pašaukimą. Sukneles pradėjau megzti prieš trejus metus.

Vieną gražią dieną mano bičiulė Žaneta pamatė parduotuvėje gražią, dizainerės numegztą suknelę. Apie ją papasakojo man, tačiau juk patys žinote dizainerių kainas... Aš jai ir sakau, važiuojame, pasižiūrėsime, kas ten per suknelė. Pamatęs suknelę pasakiau, kad aš jai galiu tokią pačią numegzti (juokiasi). Kad būtumėte mačiusi, kokia ji buvo nustebusi. Nuo to viskas ir prasidėjo... Įsitraukiau ir mezgimas tapo mano hobiu, beveik narkotiku, nes aš nebegaliu sustoti mezgęs. Dabar esu numezgęs maždaug 20 suknelių ir vieną vyrišką kostiumą.

Visai nemažai. Ar dar ne laikas pristatyti Valentino Kairio megztų suknelių kolekcijos?

Apie tai galvoju daug, bet vis tik nespėju. Iš suknelių kūrimo aš negyvenu, nes tai tik mano hobis. Šiuo metu dirbu tolimųjų reisų vairuotoju. Darbas sunkus ir jis tikrai netrunka tik 8 valandas per dieną. Taigi man trūksta laiko. Draugai ir artimieji mane palaiko bei ragina kurti toliau, pristatyti kolekciją. Manau, kad ateityje tikrai taip ir padarysiu.

Vadinasi, esate svajojęs tolimųjų reisų vairuotojo darbą iškeisti į dizainerio?

(Juokiasi). Žinote, tokių linksmų minčių buvo ir būna, bet aš tiesiog neįsivaizduoju, nuo ko reiktų pradėti. Pirmiausia, nesu baigęs jokių su dizainerio amatu susijusių studijų. Kas mokėsi kostiumo dizainą, vis tiek turi išmanymą apie tai. Aš esu savamokslis, todėl man kol kas sunku suvokti, ką daro dizaineris ir kuo jis ypatingas. Su laiku, matyt, suvoksiu.

Jūsų vaizduotė, sprendžiant iš numegztų suknelių, neturi ribų, tad iš kur semiatės idėjų savo darbams?

Jos tiesiog gimsta mano galvoje. Tiesa, šiek tiek man padeda ir Žaneta. Juk moteriškas skonis, stiliaus suvokimas ir žavesys duoda savo rezultatų. Be to, jei ką nors pradėjęs megzti pamatau, kad neišeina ar negražu, pradedu tai daryti iš naujo: keičiu raštą, siūlus ar dar ką nors. Taip viskas ir išsirutulioja. Negaliu pasakyti, kad pirmiausia gimsta mintis, tuomet eskizas, o dar vėliau suknelė. Viskas atsiranda kūrybinio proceso metu.

Vieną savo kurtų suknelių padovanojote Kembridžo hercogienei Catherine. Kaip jums kilo ši, sakytum, drąsi mintis?

Sunku paaiškinti ir tai (juokiasi). Ji kilo mažne juokais. Aš svarsčiau, kurgi čia tuos savo kūrinius parodžius, kad juos pamatytų platesnė auditorija. Tuomet pasitaikė puikus momentas – buvo Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II 60-osios valdymo metinės. Mes su seserimi jas stebėjome per televizorių ir ji man sako: „O kodėl gi tau šia proga karalienei nepadovanojus suknelės?“ Su visa derama pagarba karalienei, bet aš neįsivaizdavau, ką būtų galima numegzti senyvo amžiaus žmogui. Tada ekrane pasirodė Kate Middleton ir man kilo mintis, kad reiktų numegzti ir padovanoti suknelę jai.

Internete pasidomėjau hercogiene ir radau, kad ji domisi ekologija. Taigi nusprendžiau, kad suknelė bus iš ekologiškų siūlų, grynos vilnos bei, žinoma, rankų darbo.  Be to, tuo metu pasirodė žinia, kad ji laukiasi, tad aš ir numezgiau suknelę, kurios raštas toks gudrus (juokiasi), jog gali dėvėti ir nėščia, ir nesilaukianti moteris.

Ar sulaukėte kokios nors Kate reakcijos?

Buvau labai nustebęs gavęs laišką iš jos sekretoriato. Pirmiausia, esu girdėjęs, kad ji ne visų žinomų dizainerių dovanas priima, o štai mano – priėmė! Laiške buvo dėkojama už suknelę, rašoma, kad hercogienė yra sužavėta mano darbo ir dėkoja, kad tokiu būdu aš apie ją galvoju.

Žinau ir tai, kad 2011 m. dalyvavote TV laidoje „Lietuvos talentai“. Koks buvo Lietuvos pramogų pasaulio atstovų, sėdėjusių komisijoje, įvertinimas?

Tai buvo mano pirmasis pasirodymas su suknelėmis viešumoje. Jie mane įvertino labai palankiai ir gerai, tačiau visi tikino, kad esu ne toje laidoje. Tiesa, amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas mane sulygino su Rusijos mados kūrėju Valentinu Judaškinu. Tai buvo itin malonu ir mane užkrėtė bei paskatino dirbti toliau.

Ar niekada nesulaukėte aplinkinių kritikos, kad tikri vyrai nemezga?

Žinote, galbūt po pasirodymo televizijoje, kažkur internete ir susilaukiau tokios kritikos. Tačiau tiesiai į akis man niekas to nėra pasakęs. Atvirkščiai, visi stebisi, giria ir skatina neslėpti savo talento. Sako, reiktų tuo didžiuotis, o ne slėptis ir bijoti. Draugai, pažįstami ir giminės yra šimtus kartų sakę, kad man reikia tuos darbus rodyti. Tas palaikymas mane veda į priekį. Labai džiaugiuosi ir esu jiems dėkingas.