Michelis de Nostredame’as. Kodėl juo tiki?

1. Kai kas pranašą M. de Nostredame‘ą, arba Nostradamusą (tapęs pranašu, savo pavardę jis rašydavo lotynų kalba), laiko kone Dievu, o jo eiliuotas pranašystes vertina kaip pačią tikriausią ateities viziją. Kai kas sako, kad jis buvęs eilinis šarlatanas, o pranašavimai lemtingi tapo viso labo per laimingą atsitiktinumą.

Kad ir kaip būtų, šios asmenybės vizijas gaubia tūkstančiai legendų, o populiarumas bėgant amžiams tik auga. Kodėl daugelis kitų pranašų nugrimzta praeityje, o Nostredame‘o vardas klesti? Daugelis tyrinėtojų sutinka, kad paslaptis glūdi jo pranašavimo stiliuje. M. de Nostredame‘as savo vizijas užrašė eiliuotomis užšifruotomis anagramomis, tad interpretuoti jas galima labai įvairiai. Ir tai pranašystėms teikia visokeriopo universalumo.

2. Kai kurie interpretuotojai taip įsismagindavo, kad patys imdavo kurti garsiojo pranašo vardu. Ilgainiui visa ši kūryba taip susinarpliojo į vieną mazgą, kad galiausiai tapo nebeaišku, ką iš tiesų išpranašavo Nostredame‘as.

Beje, pranašo vizijose, pasak tyrinėtojų, kalbama, kad pasaulio pabaiga mūsų planetą ištiks 3797 m. Ar galima tuo tikėti? Sako, M. de Nostredame‘as tiksliai išpranašavo ir savo mirties datą... Bet pradėkime ne nuo jos, o nuo tos datos, kurios pranašui išpranašauti nebuvo lemta. Tai 1503 m. gruodžio 14-oji – diena, kai būsimasis aiškiaregis išvydo šį pasaulį.

3. Michelis de Nostredame‘as gimė Pietų Prancūzijoje, mažame Sen Remi miestelyje, pasiturinčių ir išprususių žydų šeimoje. Kiek žinoma, pranašo tėvas buvo notaras, o seneliai – garsūs gydytojai. Kad būtų išvengta keblumų dėl žydiškos prigimties, M. de Nostredame‘o protėviai tapo katalikais.

Jaunasis Michelis paveldėjo iš senelių lankstų protą ir potraukį į mediciną. Dar būdamas paauglys jis neprastai mokėjo lotynų kalbą. Apskritai pranašas buvo poliglotas, galėjęs kalbėti ir skaityti ne viena kalba, tarp jų ir hebrajų bei senovės graikų.

4. Baigęs prestižinę katalikų mokyklą, devyniolikmetis Michelis de Nostredame‘as giminės pasididžiavimui įstojo į vieną prestižiškiausių to meto Europos Alma Mater – Monpeljė universitetą. Pasirinko medicinos studijas ir jas baigęs ėmė verstis gydytojo praktika. Beje, paradoksas: jaunasis gydytojas ir pats turėjo nemažai sveikatos problemų. Pasak biografų, Michelis kentėjo nuo pasikartojančių epilepsijos priepuolių, taip pat turėjo širdies ydą.

5. M. de Nostredame‘as garsėjo kaip netradicinis gydytojas. Jis neapsiribojo to meto medicinos žiniomis ir populiariausiu gydymo metodu – nuleisti ligoniui kraują. Gilinosi į gydomųjų žolių paslaptis, alchemiją ir visa tai taikė praktikoje. Prancūzijoje įsisiautėjus marui, būsimasis pranašas išgarsėjo kaip itin meistriškas šios mirtinos epidemijos tramdytojas. Jis nuolat keliavo po Pietų Prancūzijos miestelius ir kaimus, atsidūręs ligos epicentre, be menkiausios baimės nedelsdamas imdavosi savų gydymo metodų.

Deja, iš maro gniaužtų ištraukęs šimtus žmonių, M. de Nostredame‘as nesugebėjo išgelbėti pačių artimiausių – žmonos ir dviejų vaikų. Juos palaidojęs garsusis gydytojas niekaip negalėjo susitaikyti su praradimu. Kad nurimtų, jam prireikė šešerių metų. Visą tą laiką M. de Nostredame‘as nuolat keliavo. Skersai išilgai išmaišė Prancūziją, apkeliavo Italiją, lankėsi Nyderlanduose...  Užsidirbdamas duonai gydydamas žmones, laisvalaikiu studijavo okultinius dalykus, domėjosi astrologija, alchemija.

6. Galiausiai gimtinės šauksmas ėmė viršų. Kur buvęs, kur nebuvęs keliauninkas vėl grįžo į Prancūzijos pietus – nurimęs ir pasiilgęs pastovumo. Vedė turtingą našlę, už solidų kraitį įsigijo puikius namus ir apsistojo Salono mieste. Susilaukė gražaus būrio vaikučių ir ramiai bei laimingai gyveno. Metė ir gydytojo darbą. Vietoj jo pasirinko kur kas labiau dominančią sritį – ezoteriką.

7. Kaip skelbia šaltiniai, 1550 metais M. de Nostradame‘as parašė pirmąjį pranašysčių kalendorių, kuriame buvo paskelbtos artimiausios ateities pranašystės. Būtent šiame veikale pirmą kartą prisistatė lotyniškai – Nostradamusas. Pranašo įžvalgos didelio atgarsio nesulaukė.

Vyras šia linkme nutarė eiti dar toliau: 1555 m. pristatė legendinių  pranašysčių rinkinį. Leidinys buvo sudarytas iš dešimties skyrių – „centurijų“ (arba kitaip tariant, „šimtmečių“). Kiekviename buvo po 100 ketureilių pranašavimų, kuriuose nušviečiama net neįsivaizduojamai tolima pasaulio istorija. Pranašysčių knygos pratarmę pranašas dedikavo mažam sūneliui Cezariui.

8. Kurdamas pranašystes, M. de Nostredame‘as rėmėsi tam tikrais astrologiniais skaičiavimais. Kaip pats rašė, ryškiausias vizijas esą matęs „dvasiniu žvilgsniu“. Kai kurie šių dienų tyrinėtojai yra įsitikinę, kad čia neapsieita be svaigalų. Niekam ne paslaptis, kad pranašas kartais mėgdavo pagurkšnoti absento, puikiai išmanė įvairiausių žolių poveikį. Taigi, tyrinėtojų manymu, jo „dvasinis žvilgsnis“ greičiausiai buvo ne kas kita, o absento ar narkotinių žolių sukeltos haliucinacijos. Kiek šioje hipotezėje tiesos, dabar jau niekas negalėtų pasakyti.

Kad ir kaip būtų, Michelio de Nostredame‘o pranašystės taip išpopuliarėjo, kad jį kaip asmeninį patarėją pradėjo į dvarus kviestis karaliai. Daugelį dalykų pranašas išties nuspėdavo gana tiksliai. Pranašavo Michelis de Nostredame‘as iki pat gyvenimo pabaigos. Mirė sulaukęs 63-ejų. Kiek žinoma, jį pribaigė podagra.