Buvusi JAV pirmoji ponia – Michelle Obama, sausio 17-ąją sukako 55-eri metai. Tai kone viena gražiausių ir nuoširdžiausių moterų visame pasaulyje. Dabar ją galime pavadinti ir puikia rašytoja, kurios memuarus „Becoming“ („Tapsmas“) graibstyte graibsto.
Dar iki pasirodymo šie memuarai sukėlė daugybę kalbų ir spėlionių. Ne veltui – ko gero, niekas nebuvo pasirengęs tokiam buvusios JAV pirmosios ponios atvirumui.
Mat ji kalba ne tik įprastomis ir visuomeninėmis temomis – vaikystė Pietų Čikagoje, susidūrimas su rasizmu, kelias į Baltuosius rūmus ir buvimas pirmąja JAV juodaode ponia, kurios vienas proprotėvių buvo vergas... Michelle atskleidžia tokių asmeninio gyvenimo detalių, kurių iki šiol priimta neminėti, bet neperžengia vulgarumo ribos – ir laimi du raundus: užčiaupia gerkles galimiems karštų faktų ieškotojams ir beribiu atvirumu pelno didžiulę publikos, ypač – moterų, simpatiją.
Ne veltui kai kurie ekspertai svarsto, kad Michelle, pagal išsilavinimą – advokatė, Prinstono ir Harvardo absolventė, filantropė ir visuomenės veikėja, jei ne 2020 metais, tai kada nors tolimesnėje ateityje galėtų taikytis į Baltuosius rūmus. Vargu ar Demokratų partija turėtų geresnę jauną kandidatę, juk Hillary Clinton per artimiausius rinkimus bus septyniasdešimt treji. Be to, Michelle nepersekioja Monicos Lewinsky ir vyro neištikimybės šešėlis, ir apskritai ji labiau #metoo epochos moteris – stipri, gebanti įkvėpti kitus ir drauge – gera motina ir ištikima gyvenimo draugė.
Simboliška detalė – leidyklos „Penguin Random House“ padalinys „Crown Publishing Group“ nupirko abiejų Obamų memuarų autorių teises už rekordinę sumą – 50 milijonų eurų, bet knygas jie rašė atskirai, ir Barackas Obama (57) savosios dar nebaigė. O štai Michelle spėjo laiku: pasirodymo data anonsuota dar rugpjūtį. Beje, prezidentų tekstai brangsta: Billo Clintono prisiminimai kainavo leidėjams 13 milijonų eurų, George’o W. Busho – aštuonis su puse.
Prieš pristatymą ponia Obama davė didelį interviu ABC televizijos žurnalistei Robin Roberts. Ir, kad ir kaip vertintum Michelle politinius tikslus (ji pati pabrėžia niekada nemėgusi politikos ir jos pastarųjų dešimties metų patirtis nieko nepakeitė), kai kurie itin jautrūs knygos skyriai negali nejaudinti. Ypač – moteriškos auditorijos. Sakykim, ji pasakoja apie persileidimą, kurį pati patyrė prieš dvidešimt metų, ir atskleidžia, kokia jautėsi sutrikusi, vieniša ir... nevykėlė.
Michelle neslepia, kad abiejų beveik jau suaugusių dukrų – Malios (20) ir Sashos (17) –pavyko susilaukti tik po dirbtinio apvaisinimo. Už tokį prisipažinimą ją pasirengę išbučiuoti tėvai, kuriems prireikė tokios pat medikų pagalbos ir kurie susiduria su ne visada palankia visuomenės nuomone. Būtent todėl ji apie tai ir kalba – kad moterys, susidūrusios su tokiais išbandymais, prisimintų jos istoriją ir nesijaustų atstumtos. „Nieko nėra blogiau nei tai, kad mes, moterys, nežinome, kaip veikia mūsų kūnas“, – apibendrina autorė.
Nors politika ir bjaurisi, ji nenutyli apie kai kuriuos politikus – būtent, apie dabartinį prezidentą, pakeitusį jos vyrą. Michelle buvo sukrėsta sužinojusi rinkimų rezultatus ir ypač piktinasi Trumpo požiūriu į moteris ir rasinius klausimus.
Prasprūsta ir asmeniškumai (nors tai greičiau pranašumas, kalbant apie memuarus) – moteris niršta dėl Trumpo pirštos sąmokslo teorijos, kad jos sutuoktinis gimęs ne Jungtinėse Valstijose, Havajuose, o užsienyje, mat jo tėvas – kenietis. Ir jei tai būtų tiesa, 44-asis Amerikos prezidentas išvis neturėjo teisės juo tapti.
Bėda buvo ne tik prezidento teisėtumo klausimas: tokiomis kalbomis valstybės vadovas kurstė fanatikus ir bepročius. „Kas būtų buvę, jei koks pamišėlis būtų užtaisęs ginklą ir patraukęs į Vašingtoną? Kas, jei toks žmogus būtų patykojęs mūsų mergaičių? Donaldas Trumpas garsiomis ir neprotingomis užuominomis sukėlė grėsmę mano šeimos saugumui. Ir šito aš jam niekada neatleisiu“, – emocingai rašo ji.