Miegančias smegenis tyrinėjanti Laura Bojarskaitė – apie vyturius, pelėdas ir iš ko kyla ortonemiga

Kokie keliai jus nuvedė į Oslą?

Meilė – esu meilės emigrantė (juokiasi). Vilniaus universitete baigusi biochemiją, į magistrantūrą įstojau Kopenhagoje, Danijoje. Išvažiavau pagal „Erasmus“ programą vienam semestrui, bet prasitęsiau studijas, paskui ir praktiką ten atlikau. Dirbdama laboratorijoje susipažinau su norvegu Kristianu, kuris taip pat studijavo Danijoje. Po mokslų jis grįžo namo į Oslą, o man dar buvo likę dveji metai. Bendravome ir draugavome per atstumą. Todėl doktorantūros studijų ieškojau Osle. Tada dar nesigilinau į neuromokslus ir netyrinėjau smegenų: mano bakalauro darbo sritis buvo biochemija, o magistro – farmacija.

Norėjau tęsti akademinę karjerą, bet tos temos manęs nebemotyvavo. Gyvenime buvo daug laimingų atsitikimų: viena draugė davė paskaityti knygą „Save keičiančios smegenys“. Vos pradėjusi, supratau: štai mano kelias! Knyga pasakojo apie smegenis, neuromokslą, neuroplastiškumą. Nusprendžiau: jei noriu tęsti mokslinę karjerą, turiu nerti į neuromokslus. Osle radau aštuonias ar devynias neuromokslo laboratorijas. Visoms parašiau – kelios atrašė, pakvietė pokalbio ir viena laboratorija pasiūlė joje siekti doktorantūros.

Ką atradote nėrusi į neuromokslą?

Miegą ir tai, kas vyksta miegančiose smegenyse. Miego tema man vėlgi nukrito atsitiktinai. Tuo metu buvo ką tik paskelbtas naujas ir labai svarbus atradimas: tik miego metu smegenys išvalomos. Tiesiogine žodžio prasme – išplaunamos, nes tik miegant iš smegenų pasišalina žalingos medžiagos, kurias vadiname biologinėmis šiukšlėmis. Jeigu jos kaupiasi (tai ypač susiję ir su žmogaus amžėjimu), didėja neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio, Parkinsono, rizika. Kad biologinės šiukšlės susidaro mūsų organizme – visiškai normalu.

Iš kūno jas pašalina limfa. Bet smegenys kiek kitokios nei visas kūnas – tai vienintelis organas, kuriame limfa neteka. Ilgą laiką nebuvo žinoma, kaip smegenys visas tas biologines šiukšles išvalo. Ir tik visai neseniai, apie 2012–2013 metus, atliekant tyrimus su pelėmis nustatyta, kad būtent miegant vyksta smegenų valymas. Tačiau kodėl tik miegant? Ir kas tokio ypatingo vyksta smegenyse? Dabar esu viena iš daugybės pasaulio mokslininkų, kurie tai aiškinasi.

Būtent todėl pradėjau kalbėti apie mokslą, nes labai trūko pojūčio, kad mano atradimai kažką keičia. Kad tai turi prasmę!

Kokie jūsų atradimai?

Doktorantūroje sukūriau naują galingą metodą, kad galėtume stebėti miegančios pelės smegenis. Pelytė natūraliai užmiega po galingu mikroskopu, o mes tuo metu galime stebėti.

Antras mano atrastas dalykas: seniai žinoma, kad mūsų smegenyse yra ne tik neuronų, bet ir kito tipo ląstelių. Atradau, kad tos kitos, vadinamosios pagalbinės ląstelės astrocitai, – taip pat svarbūs miego reguliatoriai. Jos atsakingos už gilųjį miegą, kad per dažnai neatsibustume. Tai yra labai svarbi informacija kuriant naujausius vaistus miego sutrikimams ar smegenų ligoms gydyti.

Ir naujausias, gal net svarbiausias mano atradimas, susijęs su tyrinėjamais smegenų valymosi procesais. Biologinės šiukšlės iš smegenų pašalinamos labai įdomiai – aplink kraujagysles yra tarytum antrinis tunelis ir juo teka smegenų skystis. Atradau, kad tik miegant smegenų arterijos išsiplečia ir susitraukia labai didele amplitude ir specialiais ritmais. Tas stiprus arterijų išsiplėtimas ir susitraukimas, tarsi kokie arterijų šokiai, veikia lyg pompa – pumpuoja aplink kraujagyslę esantį smegenų skystį. Ir taip miegant vyksta smegenų valymasis.

Šiuo metu toliau tiriu arterijų šokius ir bandau atsakyti į daugybę naujai kilusių klausimų: o kaip viskas vyksta, pavyzdžiui, senyvame amžiuje, kai žinoma, kad valymosi procesas yra suprastėjęs? Kas vyksta sergant Alzheimeriu? Tyrinėju ir kaip šie smegenų procesai veikia, kai turimas aukštas kraujospūdis, nes jis didina riziką susirgti neurodegeneracinėmis ligomis. Bandau atrasti metodus, kaip sutaisyti arterijas, kad jos vėl gerai pumpuotų skystį ir valytų iš smegenų biologines šiukšles.

Kiek laiko reikia, kad tokie mokslininko tyrimai virstų kūnu, tarkime, vaistais ar pasaulinio garso atradimais, už kuriuos skiriama Nobelio premija?

Taip tiesiai pataikėte!.. Būtent todėl pradėjau kalbėti apie mokslą, nes man labai trūko pojūčio, kad tai, ką darau, yra svarbu, kad mano atradimai kažką keičia. Kad tai turi prasmę! Kiekvienas žmogus nori matyti savo darbo rezultatą – mokslininkas lygiai taip pat.

Mano atliekami tyrimai vadinami fundamentaliaisiais, arba baziniais. Tai reiškia, kad aš netiriu kokio nors vaisto ar terapijos poveikio žmonėms, o aiškinuosi, kaip apskritai vyksta biologiniai procesai organizme. Tuomet kiti mokslininkai gali remtis mano atradimais ir kurti vaistus bei terapijas, tai testuoti su gyvūnais, paskui – su žmonėmis. Visas šis procesas užtrunka... keliasdešimt metų. Kad moksliniai atradimai būtų pritaikyti kasdienybėje, reikia labai daug laiko. Jei tavo atradimas – fenomenalus, tada gal užteks kokio dešimtmečio. Čia jau – ohoho, kaip greitai!

Todėl gavusi daktaro laipsnį, pamenu, pajutau tuštumą. Dingo motyvacija ir prasmė kasdieniame darbe. Tuomet vėl padėjo atsitiktinumas – pažįstamas paklausė: „Laura, tyrinėji miegą. O gal paskaitą apie tai mūsų įmonėje surengtum?“ Tuo metu kaip tik buvo išėjusi knyga „Kodėl mes miegame?“ – nuo jos prasidėjo labai didelė miego populiarinimo banga. Surengiau pirmą paskaitą ir pajutau, kad man patinka kalbėti žmonėms ne moksliškai, o kiek įmanoma suprantamiau ir populiariau. Vieniems klausytojams buvo įdomu, kitiems – netgi naudinga. Todėl ir toliau mano pagrindinis kasdienis darbas yra tyrimai Oslo universitete, bet visuomenei kalbėdama apie miegą ir smegenis vėl atradau mokslinių tyrimų džiaugsmą.

Miegas yra labai svarbi būsena, nes jos metu kūnas remontuojamas – taisoma, valoma visa žala, kurią patiriame būdraudami.

Mokslininkai smegenis tiria jau seniai. Kaip paaiškinti, kad vis dar yra atradimų ir naujų faktų?

Mokslo ir technologijų pažanga nėra linijinė. Ji eina tarsi šuoliais ar laiptais. Būna, tyrinėji, tyrinėji, niekas nepavyksta metų metus... Ir staiga išeina! Dėl to, kad kokia nors smulkmena pavyko, staiga atrandi ir tą, ir tą, ir tą – tarsi daugybė durų atsidaro! Pavyzdžiui, sukūriau metodą, kuris leido pažiūrėti į smegenis natūralaus miego metu. Tada pamatėme ir atradome dar daugiau dalykų. Išmokėme kitas laboratorijas šito metodo – jos dar kai ką atrado. Pavyzdžiui, sausį pas mane į Oslą mėnesiui atvyks lietuvis neuromokslininkas doktorantas iš Lietuvos, Gyvybės mokslų centro, profesoriaus Osvaldo Rukšėno laboratorijos, išmokti tam tikrų mikroskopavimo technikų. Taip vienas mažytis atradimas gali inspiruoti daugybę pokyčių toje tyrimų srityje.

Kodėl būtent miegas pastaruoju metu tampa vis populiaresne tyrinėjimų sritimi?

Anksčiau miegas, regis, niekam nerūpėjo. „Tik tinginiai miega“, „Daugiau dirbk, mažiau miegok“, „Ar tu silpnas, kad miegi?..“ – dažniau galėjai išgirsti tokius posakius nei „Gerai išsimiegok“, „Tik neatimk iš savęs miego laiko“. Iš tiesų miegui pastaruoju metu skiriama daug dėmesio, žmonėms norisi mokslinio pagrįstumo, tikrumo, tyrimų kaip įrodymo. Tarkime, jie rodo, kad neišsimiegojęs žmogus mažiau linkęs padėti kitiems, net dažniau sukčiauja. Tik išsimiegojęs kolega bus geras darbuotojas. Tyrinėjama ir kaip mūsų miegą veikia šviesa, aplinka, emocijos, būsena... Mūsų kūnas ir smegenys tikrai žino, kaip miegoti, bet mes, būna, prieš miegą prisivalgome, prisigeriame ar pristresuojame, o paskui stebimės, kodėl prastai miegame ir nepailsime. Miegas yra labai svarbi būsena, nes jos metu kūnas remontuojamas – taisoma, valoma visa žala, kurią patiriame būdraudami.

Tiesa, iš per didelio susirūpinimo net išsivystė ortonemiga, kai žmonės blogai miega, nes labai nervinasi dėl kokybiško savo miego. Taip, miegas yra svarbu, bet gyvenimas – svarbiau. Kartais blogiau pamiegoti nėra nieko baisaus. Organizmas gan greitai atsikuria, todėl nereikia perspausti.

Osle skaičiuojate jau devynerius metus. Kaip ten susidėliojo jūsų gyvenimas?

Dirbu Oslo universitete: skaitau paskaitas ir tęsiu tyrimus. Su Kristianu mes jau vienuolika metų kartu. Esame moderni ir Norvegijoje gan dažna pora – nesusituokę ir vaikų neturime. Susikūrėme Osle namus, o dažną savaitgalį leidžiame kalnų trobelėje – tai Norvegijoje taip pat labai populiaru. Kiekvieną penktadienį norvegai anksčiau baigia darbus ir išvažiuoja į savo hytas – kalnų trobeles. Iš draugo tėvų paveldėjome tokį namuką, susiremontavome ir mano mylimiausiasis mielai laiką leistų tik ten. Jis – irgi mokslininkas, imunologas, tik pasirinko ne akademinį kelią. Baigęs doktorantūrą, Oslo universitete dirbo su naujo tipo gripo vakcinomis. Tačiau irgi pritrūko matyti ir jausti savo darbo prasmingumą, todėl išėjo į pramonės industriją – tiria ir kuria vakcinas lašišoms. Kad norvegiška žuvis stalą pasiektų gera ir sveika.

Juokingiausia, kad tyrinėdama miegančias smegenis ir dalydama patarimus apie gerą miegą savo mylimiausiojo niekaip neįpratinau laiku gultis ir keltis. Aš vienuoliktą vakaro jau lūžtu, o septintą ryto mano akys stačios. Jis – visiška pelėda: darbo dienomis šiaip ne taip atsikelia į darbą, o savaitgalio rytais be dešimtos iš lovos nelipa. O aš ir savaitgalį nuo septynių ryto kukuoju... Vyturiai ir pelėdos – joks išsigalvojimas. Kaip žmonės būna žemi ar aukšti, mėlynų ar žalių akių, taip genetiškai būna nulemtas ir vidinis laikrodis. Pelėdos labai nuskriaustos mūsų visuomenėje, pasikeisti joms – itin sunku.

Prisipažinkite, ar svajojate apie Nobelio premiją?

Nemeluosiu, tikrai esu pagalvojusi, kaip nuostabu būtų gauti tokį apdovanojimą. Įveskite interneto paieškų laukelyje raktinius žodžius „glimfinė sistema“, kitaip „smegenų valymo sistema“, ir pamatysite, kokios svarbos tema tai yra dabar. Daug kas prognozuoja, kad anksčiau ar vėliau mokslininkai, kurie atrado šią sistemą, tikrai turėtų gauti Nobelio premiją.

Neseniai aptikau savo seną užrašų knygelę: kai man buvo septyniolika ar aštuoniolika, turėjau susidariusi gyvenimo tikslų sąrašą. Vienas iš jų buvo sieti gyvenimą su edukacija – tai dabar ir darau! Antras – parašyti knygą. Rašau ją ir, tikiuosi, kitais metais išleisiu. Dar vienas iš tų tikslų buvo – gauti Nobelio premiją. Nekuklus pareiškimas (juokiasi)! Bet dabar suprantu, kad tai – sunkiausiai įgyvendinamas tikslas.

Patarimai, kad miegas būtų geresnis

Nesu miego konsultantė ar miego trenerė, bet pasidalysiu bendrais patarimais, kurie reikalauja mažiausiai pastangų, o duoda didžiausią rezultatą:

• Reguliarumas – eiti miegoti ir keltis tuo pačiu metu. Net ir pusvalandis anksčiau ar vėliau vis tiek laikoma tinkamu ritmu. Kai užmigimas ir kėlimasis yra reguliarūs, smegenys žino, kada išskirti raminančias, migdančias medžiagas, o kada – budinančias. Savaitgalį irgi reikėtų gultis ir keltis panašiu laiku, kad smegenys neišsimuštų iš ritmo.
• Šviesa ryte, tamsa vakare. Daugybė tyrimų rodo, kad tie, kas pirmoje dienos pusėje gauna pakankamai natūralios saulės šviesos, vakarais užmiega geriau, jų net sveikata geresnė. Vakare ir naktį reikėtų vengti ryškaus apšvietimo, ekranų, nes tai nėra normalu mūsų vidiniam laikrodžiui. Jei tenka dirbti prie kompiuterio, vakare ekrano ryškumą galima sumažinti.
• Kava ir kofeinas. Iš esmės jie netrukdo užmigti, tačiau kofeinas blogina miego kokybę – vadinasi, miegosite ne taip giliai, pabusite nuo menkų trikdžių, ryte jausitės nepailsėję. Viskas dėl to, kad kofeinas labai ilgai išlieka organizme – apie aštuonias valandas. Todėl rekomenduojama paskutinį puodelį kavos išgerti vėliausiai perpiet, kad iki miego liktų bent tos aštuonios valandos. Aišku, įpročius keisti sunku, bet galite pabandyti ilginti kavos negėrimo laiką ir stebėti save. Gal taip atrasite savo prasto miego priežastį.
• Pietų miegelis. Jei tik yra galimybė, rekomenduočiau trumpą miegą dienos metu. Jis neturi būti ilgesnis nei 20–25 minučių, kitaip panirsite į gilų miegą. Geriausia užsistatyti žadintuvą 25–30 minučių, nes užtruks penkias ar dešimt minučių užmigti. Tyrimai rodo, kad pietų miegas suteikia energijos, pakelia motyvaciją, nuotaiką, dėl jo protas paaštrėja, dėmesys, koncentracija ir kūrybiškumas pagerėja.