„Iki pat tos akimirkos, kai kilsime į sceną, nebūsiu tikra, kad tai iš tiesų vyksta“, – juokdamasi kalba šokėja, šiuolaikinio šokio pedagogė Miglė Praniauskaitė (32), tapusi grupės „The Roop“, Lietuvos atstovės „Eurovizijoje“, dalimi.
Sudėtinga iki paskutinės minutės nežinoti, kas laukia.
Pernai, kai prasidėjo pandemija ir buvo paskelbtas karantinas, iš pradžių nebuvo kalbama, kad renginį Roterdame atšauks. Galvojau: „Na, va, bent vienas šviesulys! Tebūnie tas karantinas, bet gyvenimas vis tiek nesustoja...“ Ir tuomet „Euroviziją“ atšaukė! Nieko nebėra – tokia tuštuma! Ta naujiena buvo kaip iš giedro dangaus, o dabar jau viskam esame pasiruošę.
Tarsi savisaugos instinktas įsijungia: nesidžiauk, kad paskui nereikėtų liūdėti. Neplanuok, nes viskas gali pasikeisti... Baisu per daug tikėtis, nes jau supranti, kad bet kada gali vėl viską atšaukti. Kol kas vis dar planuojama, kad „Eurovizijos“ finalas Roterdame bus su žiūrovais. Per šiuos pandeminius metus netgi tai tapo neįprasta, keista – bandai prisiminti, koks jausmas, kai salė pilna žiūrovų...
Ten nuvažiavus irgi išlieka daug „jeigu“: jei nors vienas iš komandos suserga, nebepasirodome scenoje – leidžia mūsų pasirodymo įrašą, o mes žiūrime renginį viešbutyje per televizorių...
Jūs – žmogus, kuriam viskas turi vykti pagal planą, ar kaip tik lengvai žiūrite į pokyčius?
Aš labiau improvizatorė: mažai planuoju, tiesiog neeikvoju laiko tam, kas gali pasikeisti. Todėl labiau mėgstu improvizuoti – tuomet lengviau prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Gyvenu pagal tos dienos nuotaiką.
Kaip tapote „The Roop“ dalimi?
Maždaug prieš pusantrų metų su kolege po darbų užėjome į kavinę pavalgyti. Prie vieno stalelio sėdėjo choreografas Marijanas Staniulėnas ir kalbėjosi su dainininku Vaidotu Valiukevičiumi.
Čia iš tų stebuklingų atvejų, kai atsiduri laiku ir vietoje.
Marijanas mane pamatęs pakvietė: „O, Migle! Ateik, atsistok prie Vaidoto.“ Atsistojau. Marijanas žiūrėjo, vertino... „Gerai. Jis – kūdas, tu – kūda. Tinka“, – pareiškė. Aš su drauge nuėjau prie kito stalelio valgyti. Po kurio laiko vėl pakvietė: „Migle, ar sutiksi šokti „Eurovizijoje“?“ „O kokia daina? Gera? – juokdamasi perklausiau. – Laimėsite?“ „Laimėsim“, – užtikrino abu. Čia iš tų stebuklingų atvejų, kai atsiduri laiku ir vietoje.
Marijanas paskui sakė, kad jiedu su Vaidotu tuo metu kaip tik kalbėjosi apie mane – Marijanas jam pasakojo apie šokėją Miglę ir tada aš įžengiau į kavinę. Marijanas kūrė choreografiją eurovizinei Vaidoto dainai „On Fire“ ir norėjo, kad šokėjai būtų ne tiesiog šokėjai, o personažai.
Linksma avantiūra virto realybe net dvejiems metams: laimėjote „Eurovizijos“ atranką su daina „On Fire“, po metų – su kūriniu „Discoteque“.
Kaip šokėja esu dalyvavusi ne viename projekte: „Lietuvos balsas“, „Šokio revoliucija“, „Šok!“. Pasirodydavau su įvairiais atlikėjais, renginiuose, per apdovanojimus. Kiekvienas projektas yra žaidimas pagal tam tikras taisykles: kai eini nebe pirmą kartą, žinai, kad tas žaidimas vieną dieną sėkmingas bus tau, kitą dieną – kitam. Seniau daug jautriau reaguodavau, nes tai buvo pradžia ir kiekvienas įvertinimas atrodė be galo svarbus. Dabar per daug nesureikšminu – tokia profesija, turi mokėti ir laimėti, ir pralaimėti.
Nors turiu pasakyti, kad didesnės emocijos laimėjus buvo pernai nei šiemet. Pernai energija buvo visai kita, nes salėje buvo daug žmonių, visi bendravo. Šiųmečių atrankų nuotaika buvo daug liūdnesnė – be žiūrovų salėje, be jų skleidžiamos energijos. Kai matai žiūrovų akis, scenoje dirbti daug lengviau nei tiesiog prieš kameras.
„Discoteque“ šokis fiziškai sunkesnis nei pernykštis.
Nebuvau užtikrinta, kad antrus metus iš eilės laimėsime. Lietuvoje niekad nežinai, kaip viskas pasisuks – netgi tiems, kam prognozuoja pergalę (juokiasi). Pamenu, kai pirmą kartą laimėjome, atsigręžiau į Marijaną: „Na, va, prisidirbom...“ Tik po kurio laiko atėjo džiaugsmas ir smagumas pagalvojus, kad gavome retą galimybę iš vidaus pamatyti, kaip vyksta toks grandiozinis renginys.
Šiemet buvo daugiau ramybės, nes anksčiau pradėjome ruoštis, kiekvienas jau gerai žinojo savo vaidmenį ir dėl ko eina į sceną. Tiesa, „Discoteque“ šokis fiziškai sunkesnis nei pernykštis. Kai tik pradėjome repetuoti, pamenu, pašokame pagal pirmą stulpelį – ir jau be jėgų. Stebiuosi, kaip Vaidotas gali ir dainuoti, ir šokti, jeigu mes jau padusę.
Kaip pasirinkote ir savo profesija pavertėte būtent šiuolaikinį šokį?
Esu iš Kupiškio, augdama išmėginau ir liaudies, ir ritminius šokius, ir gimnastiką. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, buvau tikra, kad mano gyvenimo šokis yra hiphopas – buvau pasiryžusi šokti jį visą gyvenimą. Platūs drabužiai, per dideli džinsai, kedai, marškinėliai iki kelių... Taip, buvo ir toks etapas mano gyvenime (juokiasi).
Šiuolaikiniame šokyje mano stiliumi tapo gebėjimas girdėti muziką ir išnaudoti ją, o ne tiesiog banaliai plaukioti, kol muzika skamba sau.
Studijavau ir šokau hiphopą, bet gal po pusantrų metų pajutau, kad išsisėmiau. Jaučiausi per daug suvaržyta taisyklių. Be to, užsienyje tuo metu labai populiarus buvo projektas „So You Think You Can Dance“. Šiuolaikinis šokis ėmė atrodyti kaip laisvės, galimybių ir savitos filosofijos išraiška.
Pamenu, dalyvaudama hiphopo varžybose nė pati nepajutau, kaip ėmiau improvizuoti. Man tada pasakė: „Migle, jau nebelabai čia hiphopą šoki...“ Tiesa, hiphopo patirtis man daug padėjo vėliau: šiame šokyje daug muzikalumo, turi girdėti ritmą. Todėl šiuolaikiniame šokyje mano stiliumi tapo gebėjimas girdėti muziką ir išnaudoti ją, o ne tiesiog banaliai plaukioti, kol muzika skamba sau.
Ar šiuolaikinis šokis pasikeitė nuo to laiko, kai jo mokėtės?
Labai! Ir aš pasikeičiau. Kai pradėjau prieš gerus dešimt metų, net nelabai supratau, kas tai yra, – man tiesiog patiko. Ilgainiui imi suvokti, kad šiuolaikinis šokis skiriasi nuo to, koks komerciškai pateikiamas, koks dažniausiai rodomas televiziniuose projektuose.
Aš ir pati ilgai kūriau draminius šokius: pasakoji kuo liūdnesnę istoriją, kuri niūrų šokį, kad žiūrovai verktų... Bet pradėjusi važinėti į seminarus pamačiau, kad šiuolaikinis šokis turi daugybę skirtingų technikų. Atradau „flying low“ – žemės techniką. Nuo to laiko viskas apsivertė – žinau, ką šoku ir ko mokau kitus.
Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje dirbu su būsimais baleto ir šiuolaikinio šokio profesionalais – dėstau šiuolaikinį šokį. O studijoje mokau vaikus, paauglius ir suaugusiuosius. Tik gaila, kad tikra pamoka ir pamoka per kompiuterį – ne tas pats.
Nuotolinio mokslo, manau, visi mokytojai ir mokiniai jau nekenčia. Jau norėtųsi girdėti studijoje vaikų klegesį ir kojyčių trepsėjimą... Savo studiją atidariau tik rugsėjį, nors su šiuolaikiniu šokiu dirbu jau dešimt metų. Iki tol su kolegėmis nuomodavomės bendras patalpas, visgi nusprendžiau, kad dešimtmečio proga laikas turėti savo namus.
Ir čia atėjo karantinas...
Žinojau, kad rudenį jis vėl ateis (juokiasi). Bet nenorėjau laukti dar metus. Aišku, nesitikėjau, kad rudeninis karantinas užsitęs iki pat šios vasaros.
Tiesą sakant, dabar fizinio krūvio turiu daug daugiau nei tada, kai vykdavo gyvos pamokos. Tada mokytojas galėdavo pasėdėti, kol mokiniai treniruojasi. Kai ruošdavai savo kolektyvą pasirodymams, čempionatams, apskritai tik sėdėdavai ir kartodavai: „Iš naujo! Iš naujo! Pakartojam!“ Per karantiną krūvis tapo dešimt kartų didesnis, nes nuolat turi judėti – ir prie kompiuterio, ir salėje. Užtat dabar gydausi padarinius – abiejų kelių uždegimą.
Vasarį, per „Eurovizijos“ finalinį pasirodymą, net nežinojau, ar pavyks sušokti. Pirmą kartą prieš lipant į sceną reikėjo vaistų. Juokauju, kad turbūt senstu, nes rytais jau nebegirdžiu žadintuvo, nuolat noriu miego ir jaučiuosi pavargusi. Žiūriu į jaunus šokėjus ir galvoju: palaukite, ateis jums trisdešimt ir lygiai taip pat jausitės (juokiasi)... Nežinau, kiek dar pavyks šokti. Todėl yra visokių sumanymų ir planų, ką dar galėčiau veikti: mane domina programavimas. Vaizdą ir muziką ir dabar redaguoju.
Pandemija parodė, kad netrukus šokio gali nebereikėti niekam, nes, pasirodo, tai – per daug pavojingas kontaktinis užsiėmimas... Daug galvojau pastaruosius metus ir sau bandžiau paaiškinti: viskas labai laikina, todėl nereikia prisirišti prie nieko – daug svarbiau turėti atsarginį planą.
Pagal griežtą įvaizdį ir šukuoseną įsivaizdavau jus šaltą, griežtą, kategorišką...
Oi, ne – aš švelni ir rami (juokiasi)! Netgi dėstydama pasitelkiu susikalbėjimą ir bendradarbiavimą, o ne rėkimą ir griežtumą. Su šypsena lengviau. Beje, ir ši šukuosena atsirado anksčiau, nei patekau į „The Roop“. Žiūriu, antrojoje eurovizinėje dainoje „Discoteque“ mano personažas tapo dar labiau besišypsantis, linksmesnis. Įdomūs personažai – viena iš šių pasirodymų sudedamųjų dalių, todėl scenoje akį traukia ne vien dainininkas, bet ir gitaristas, ir būgnininkas, ir šokėjai.
Atradau labai daug gražių „The Roop“ dainų, kai jas girdi gyvai atliekamas, suvoki, kad ši grupė yra iš kosmoso.
„Rupsams“ labai norėčiau padėkoti, nes jie gerokai praskaidrino mano karantininį rudenį ir žiemą – turėjome laidų, filmavimų, įrašų, pasirodymų. Jie kiek atitolino slogią pandeminę nuotaiką. Tokia net truputį saviapgaulė įvyko: atrodo, niekas nepasikeitė – koncertuojame, filmuojamės laidose, nors tuo metu visas kultūros ir meno gyvenimas visiškai sustojęs. Būdavo gera nors trumpam pabėgti iš namų ir dirbti savo darbą.
O praėjusi vasara apskritai buvo labai aktyvi ir smagi: „The Roop“ turėjo daug koncertų per visą Lietuvą, mes su Marijanu irgi važiuodavome, nors iš tikrųjų – tik dėl vienos dainos: nuvažiuoji į kitą Lietuvos kraštą, visą koncertą pralauki, o pabaigoje – „On Fire“! Ir tada eini į sceną. Bet tikrai nesiskundžiu: atradau labai daug gražių „The Roop“ dainų, kai jas girdi gyvai atliekamas, suvoki, kad ši grupė yra iš kosmoso (juokiasi). Juokaujame: „Šiemet jau dėl dviejų dainų važiuosime į koncertus.“ Ar bus ir trečia? Negali žinoti, kas laukia rytoj...
Fotogalerija:
