Nuo pastarojo tavo albumo tikrai praėjo penkeri metai? Per tiek laiko, matyt, daug visko įvyko – turėjai apie ką pasakoti dainose...
Kuriu muziką, eskizuoju, kaupiu medžiagą – nuolatos. Tačiau nuo ankstesnio solinio albumo iki šio, kurį pavadinau „Ievos obuoliai“, tikrai prabėgo penkeri metai. Per tą pauzę baigiau muzikos terapijos magistrantūros studijas, susilaukiau dukrytės. Nėštumas buvo labai sunkus, išgyvenau vadinamąjį baby blues – stiprią pogimdyminę melancholiją. Metus buvau beveik be miego, nes kokius dešimt kartų per naktį žindydavau dukrą. Labai išvargau, kartais vos kvėpuodavau – jaučiausi kaip banginis, išmestas į krantą. Kai taip sunku, negalėjau savęs spausti dar ir su kūryba. Tačiau muzika visada išliko labai svarbi. Džiaugiuosi, kad ir kitiems mano kūrybos reikia.
Šis albumas – ypatingas, nes jį inspiravo ir kitų moterų istorijos. Mano gyvenime labai svarbią vietą užima teta menininkė, mokslininkė Agnė Gintalaitė. Su ja įdomu padiskutuoti. Mudvi mėgstame analizuoti temas, kurių žmonės linkę neliesti. Po vieno pokalbio su ja kilo mintis surinkti alchemines moterų istorijas – tokias, kurių niekam nenorime pasakoti, bet jos mus, mūsų gyvenimą vis tiek veikia.
Kai socialiniuose tinkluose paskelbiau, kad ieškau moterų ir jų istorijų, maniau, kad atsiliepė tos, kurios jau buvo apsipratusios su tuo, ką patyrė, jau pajudėjusios iš šoko būsenos ir galėjo kalbėti. Juk kai kas nors stipraus gyvenime nutinka, mus tarsi išjungia, dažnai nerandame žodžių nusakyti tam, ką išgyvename...
Laukdamasi dukros buvai tokia laiminga, kad sutikai savo žmogų. Kas nutiko, kad šiandien esi viena?
.