Mikheilas Saakashvilis ir Sandra Elisabeth Roelofs: nerami Gruzija – lyg likimo dovana

healthyhealthy

Gruzija keičiasi neįtikėtinai: akyse kyla garsiausių pasaulinių tinklų viešbučiai, žymiausių ženklų parduotuvės, stikliniai policijos komisariatai. Senasis kurortas Batumis išvis neatpažįstamas dėl pridygusių dangoraižių ir kitų įmantriausių pastatų, prašmatnių alėjų. Gyvenimas pasikeis ir Kutaisyje, kai 2013-aisiais į modernios architektūros rūmus iš Tbilisio persikels šalies parlamentas. Belieka spėlioti, į ką panašus bus visiškai naujas Lazikos miestas, kur metamos didžiulės investicijos. Sostinės gatvės ir aikštės sutemus nušvinta daugybe šviesų – tiek jų išvysi toli gražu ne visuose Europos didmiesčiuose.

„Man patinka šviesos“, – sako, ko gero, didžiausias tų permainų kaltininkas šalies prezidentas Mikheilas Saakashvilis, kai nemažai pavargę ir pasitelkę visas įmanomas pažintis įsiprašėme pokalbio. Kadangi jo dienotvarkė – beprotiška, susitikome jau po dešimtos vakare: „Sakote, vėlu? Man – visai ne. Kitas susitikimas – po vienuolikos, paskui – po vidurnakčio.“ Prie tokio grafiko, nuolatinių užsienio kelionių įpratę sūnūs – šešiolikos Eduardas bei šešerių Nikolazas ir, žinoma, ponia Sandra. Būsimą vyrą ji sutiko 1993-iaisiais Strasbūre, žmogaus teisių kursuose, studentų kavinėje.

Tais pačiais metais pora susituokė, netrukus abu išvyko į JAV, kur Niujorke, Kolumbijos universitete, Mikheilas baigė pouniversitetines teisės magistro studijas, sulaukė darbo pasiūlymo, bet... patogaus ir ramaus gyvenimo atsisakė, nes traukė grįžti į gimtąjį Tbilisį, kurį tada krėtė karai ir neramumai. Jis čia atvyko 1995-aisiais, dalyvavo parlamento rinkimuose ir buvo išrinktas, 1996-aisiais į Tbilisį atsikraustė ir žmona su mažutėliu Eduardu.

„Ar buvo sunku apsispręsti keltis į Gruziją? Žinote, kai užvaldo meilė, pasirinkti paprasta“, – juokiasi pirmoji šalies dama, kuri vos atvykusi prie savo keturių puikiai mokamų užsienio kalbų netrukus pridėjo dar vieną – gruzinų. Ji vadovauja fondui SOCO, sprendžia rimtas sveikatos saugos problemas, jei reikia, pati budi ligoninėje – baigė medicinos seserų mokyklą, vadovauja radijo stočiai „Mūza“, toliau studijuoja – išvardyti visų darbų neįmanoma...

Gyventi čia didesnis iššūkis buvo mano žmonai. Juk kai atsikraustėme, nebuvo elektros, šildėmės žibalinėmis krosnelėmis – jos siaubingai dvokė. Daug žmonių nuo to net mirė.

Galėjote gyventi laimingą ir palyginti ramų gyvenimą JAV. Kam jums reikėjo to veiksmo, tempo, kokį dabar turite Gruzijoje?

Mikheilas: Pamenu, Niujorke buvo laikas, kai prašvilpdavau didžiąją dalį atlyginimo telefono pokalbiams su Tbilisiu, vis mėgindamas suprasti, kas dedasi mano šalyje. Suvokiau, jog turiu rinktis: tapti dar vienu nuobodžiu Amerikos teisininku ar žmogumi, kuris įeis į tėvynės istoriją, nes nuoširdžiai jai dirbs.

Sandra: O aš visada žinojau, jog kraustymasis į Gruziją – likimo dovana. Juk ar tvarkingoje Olandijoje dar liko tikrų iššūkių? Ten iš esmės nieko nepakeisi ir nereikia keisti. O čia su didžiausiu džiaugsmu kibau į labdaros veiklą, pasirinkau prioritetus: sveikatos sauga, socialiniai dalykai ir klasikinė muzika. Nuostabu, kad pastangos duoda akivaizdžių rezultatų, kad yra tiek neartų dirvonų geriems darbams. Aišku, išgyvenau ir labai sunkių momentų. Bene sudėtingiausias – 2008-ųjų ruduo, kai kentėjome nuo Rusijos invazijos ir visų jos pasekmių.

Abu kaip asmenybės augote užsienyje. Nebuvo sunku pritapti posovietinėje Gruzijoje?

Mikheilas: Aš ir mano karta labai nekentėme sovietų tvarkos, visko, kas buvo čia. Mokykloje Gruzijoje turėjau puikiausius mokytojus, vasaromis išvykdavau į stovyklas užsienyje, galiausiai studijavau svetur. Tikrai užaugau kitoks nei sovietiniai žmonės. Ir tą savo kitoniškumą pritaikiau visuomenėje, kuri dar tik formavosi. Buvo mažai vilties, daug vargo. Keitėmės visi kartu. Gyventi čia didesnis iššūkis buvo mano žmonai. Juk kai atsikraustėme, nebuvo elektros, šildėmės žibalinėmis krosnelėmis – jos siaubingai dvokė. Daug žmonių nuo to net mirė. Žodžiu, smagu nebuvo. Sandra dirbo Raudonajame Kryžiuje, aš užsiėmiau savo politikomis. Jos alga tada pravertė mums. Kažkada gyvenome iš 600 dolerių per mėnesį ir bent 200 iš jų atiduodavome labdarai. Sandra savanoriauti į Somalį neišvyko tik dėl to, kad atsikraustė paskui mane. Ji tokia – visais susirūpinusi. Ir nė kiek nepasikeitė metams bėgant.

Sandra: Kartais pagalvoju, kad ilgiuosi ne gyvenimo Vakaruose, o laisvės, to nerūpestingumo, kurį turėjau būdama jauna ir laisva mergina Olandijoje, tačiau aš tebesu jauna! Tie nuolat šalia būnantys apsaugininkai gal labiau trikdė anksčiau, o dabar suvokiu jų naudą – jie tiesiog garantuoja, kad be nereikalingo streso laikysiuosi dienotvarkės, viskas vyks sklandžiai. Beje, labai didžiuojuosi asmens sargybinėmis moterimis. Nuostabu, kad jos puikiausiai pasirūpina mums visoms aktualiais dalykais – kad ir mano drabužiais, šukuosena. Būna, į salę, kur pilna filmavimo kamerų, įpuolu tekina iš kokio kito renginio, susitikimo ir esu rami: prieš tai mane apžiūrėjo ir įvertino patikima moters akis.

Ponia Sandra, kiek žmonių padeda jums tvarkytis? Kokia jūsų įprasta diena?

Sandra: Išties esu labai užsiėmusi: dalykiniai susitikimai, užsienio kelionės. Dar stengiuosi neapleisti savo pomėgių – muzikos, kalbų mokymosi, sporto. Kasryt keliuosi be dvidešimt aštuonios. Aštuntai ruošiu pusryčius ir žiūriu, kad vyresnėlis į mokyklą atvyktų laiku. Tada išruošiu jaunėlį – jam pamokos prasideda valanda vėliau. Paskui sportuoju arba išsyk traukiu į biurą, ten dirbu iki trijų popiet: susitinku su žmonėmis, skaitau, atsakinėju į laiškus, planuoju darbus. Dažniausiai bendrauju su interesantais biure, kartais važiuoju į miestą. Apie antrą dienos ko nors lengvai užkandu ir ketvirtai stengiuosi parlėkti namo, kad įsitikinčiau, jog pietūs paruošti, abu sūnūs pavalgę po mokyklos, prieš būrelius.

Pavakarieniavusi, jau po septynių, dažnai einu į koncertus, klausausi muzikos ar pati groju, susitinku su užsienio svečiais. Nors, tiesą sakant, mieliausiai lieku namie... Tada gilinuosi į lenkų kalbą, medicinos mokslus, žaidžiu su jaunėliu ar diskutuoju su vyresniuoju. Na, o paskui paskaitau keletą pradėtos knygos puslapių ir... krintu miegoti. Taip pat sugaištu laiko ruošdama dovanas tiems, kurių gimtadieniai, kuriems noriu padėti. Per kiekvieną išpardavimą priperku kūdikiams drabužėlių, žaislų, juos, kaip ir mažučius pačios rašytus laiškus, vėliau su meile išdaliju jaunoms mamytėms ligoninėse.

Aš išties negalėčiau daryti nieko, jei ne mano komanda. Tvarkytis namuose padeda viena moteris, kuri dirba kiekvieną dieną po pusdienį. Kai Nikolazas grįžta iš mokyklos, mokytoja drauge su juo ruošia namų darbus. Mano labdaros fonde SOCO ir jo biuruose už Tbilisio darbuojasi septyniese, radijo stotyje – penkiolika samdomų žmonių, tarnybose prie sveikatos ministerijos – septyni techniniai ir administracijos darbuotojai, na, o prezidentūroje turiu tris etatinius pagalbininkus. Vienas – vietos reikalams, kitas – atstovas spaudai ir tarptautiniams ryšiams, trečias užsiėmęs sveikatingumo programos „Don’t Worry, be Healthy“ (liet. – nesinervink, būk sveikas) populiarinimu.

Papasakokite apie savo sūnus. Kokie esate tėvai: griežti ar labiau demokratiški?

Mikheilas: Sovietmečiu buvo įprasta manyti, kad kieno nors iš valdžios vaikai – tokie kvailiukai, kuriems gyvenime viskas, kas geriausia, paduota lėkštelėje. Mūsiškiai – paprasti berniukai, kurie eina į mokyklą, bendrauja su bendraamžiais. Vyresnėlis labai domisi naujausiomis technologijomis, – juk taip ir turi būti. Štai neseniai Eduardas pasiekė naują Guinnesso pasaulio rekordą – spausdinimo dešiniąja ranka „iPad“ anglų kalbos abėcėle. Tikiuosi, gyvenime jie veiks tą, ką norės. Ir tikriausiai kartu su dar daugiau gruzinų mokysis svetur. Paskui patys rinksis, kur pasukti. O mane labiausiai džiugina pastarųjų metų skaičiai: daugiau gruzinų grįžta namo, nei išvažiuoja. Bet jei klausiate manęs, kaip tėčio, prisipažinsiu: dėl užimtumo šias pareigas atlieku ne pavyzdingai...

Štai neseniai Eduardas pasiekė naują Guinnesso pasaulio rekordą – spausdinimo dešiniąja ranka „iPad“ anglų kalbos abėcėle.

Sandra: Mūsų sūnūs išoriškai labai panašūs, bet išties – labai skirtingi. Jie abu – blondinai, bet tamsiai rudomis akimis. Auklėdama laikausi taisyklės, kad vaikams negali būti per griežtas iki penkerių ir po penkiolikos metų, nes pirmuoju periodu reikia įkvėpti atžalai pasitikėjimo savimi, o vėliau reikia pasitikėti ir nepamiršti, jog pats turi rodyti gyvenimo modelio pavyzdį. Na, o tarpiniu dešimtmečiu, žinoma, reikia būti griežtam, diegti savo principus ir vertybes. Mažasis jau tokio amžiaus, kai pratinasi prie griežtosios sistemos, bet labai gręžiojasi į vyresnį brolį, kuris mažiui – autoritetas.

Man rūpintis vyresnėliu – malonumas, nes neturiu ko jam prikišti: jis puikiai mokosi, lengvai bendrauja, turi galybę draugų – žodžiu, yra vaikas, kuriuo tikrai galiu didžiuotis. Abu sūnūs pirmiausia jaučiasi europiečiais, kurie gerbia gruzinų šaknis lygiai taip pat kaip olandų. Eduardui labai patinka kalbėti, skaityti olandiškai, nors pagrindinė jo kalba, kuria mokosi, yra gruzinų. Mažius dar vargsta su olandų gramatika, bet man smagu jį mokyti taisyklingos savo kalbos.

O kokia kalba bendraujate namuose, pagal kurias tradicijas švenčiate šventes?

Sandra: Didžiąją dalį dienos leidžiu su kolegomis, tad pagrindinė mano kalba dabar – gruzinų. Matyt, gruziniškai jau ir mąstau, nes netikėčiausiose situacijose reaguoju būtent gruziniškai. Užtat olandų, prancūzų, anglų dabar pavadinčiau jau antrosiomis gimtosiomis savo kalbomis. Olandiškai kalbuosi su vaikais namuose, vokiečių ir rusų vartoju mažiau, bet neprarandu įgūdžių. Šiuo metu gilinuosi į lenkų ir migrelų – vieno Gruzijos regiono – kalbas.
Šeimos tradicijos po šešiolikos metų gyvenimo čia, žinoma, gruzinų – juk negaliu pamiršti, kad auginu du gruzinų vyrus! Bet gerbiu ir stengiuosi nepraleisti svarbiausių olandų progų, per kai kurias būnu pas savo tėvus.

Prezidente, o kada ir kaip jūs ilsitės?

Mikheilas: Beveik neatostogauju. Dažnai turiu vykti vizitų. Dalį laiko per juos skiriu dalykiniams reikalams, dalį – vaikščioti, dairytis į pastatus (įdomu, kur kokias statybų technologijas taiko), užsuku į restoranus ne tik tam, kad pavalgyčiau, – viską stebiu, smalsauju, galvoju, kokią idėją galėčiau nusikopijuoti ir pritaikyti Gruzijai. Ir, tiesą sakant, pastaruosius porą metų vis mažiau ką galiu kitur nusižiūrėti – iki mūsų naujovės jau atėjusios, jau viskas veikia, vyksta. Gruzija – šiuolaikiška, viskas čia lengvai padaroma ir pasiekiama: čia ką tik slidinėjau kalnuose su olimpiniu čempionu Alberto Tomba, čia po valandos ir dvidešimt minučių skrydžio atsidūriau lygumose, miesto vidury. Tebeskraidau su instruktoriumi, netrukus tą darysiu savarankiškai.

Na, o kada jūs miegate?.. Visi kalba, kad šiuo klausimu esate keistas...

Mikheilas: (Kvatoja.) Miego man reikia kaip visiems, bet užtenka nedaug. Tarnaudamas sovietų kariuomenėje Ukrainoje, pasienyje, įpratau miego laiką išdalyti taip, kaip išeina: juk, būdavo, kartais gali pasnausti dvi valandas, o paskui nemiegoti ištisas dvidešimt keturias, kur nors nugriūti dvidešimčiai minučių, o paskui – ir visoms aštuonioms valandoms. Miegu lėktuvuose – visur.

Išduokite paslaptį to stebuklo, kuris dabar vyksta Gruzijoje. Lietuvoje tokio intensyvaus veiksmo net nepamenu.

Mikheilas: Jūs pamatėte tik mažą dalelę, pačia pradžią. Kuo labiau mus stengiasi trinti iš žemėlapio, kuo daugiau sunkumų išgyvename, tuo labiau plečiamės, augame, tuo augimu tikime. Mes, kaip ir Lietuva, kadaise buvo didelės šalys, dabar – mažytės, bet tą didžiųjų mąstymą išlaikėme ir jūs, ir mes. Mūsų mintys, planai tebėra dideli. Užtat turime drąsos svajoti. Štai neseniai dalyvavau privačios ligoninės atidaryme – suėjo keli tūkstančiai žmonių. Kalbėjomės, kaip jie gyvena, ką mato, kaip jaučiasi. Ir, žinote, jaučiasi puikiai, nes tiki tuo, kas vyksta. Tiki žmonės ir verslininkai – juk privataus kapitalo pastangomis atidaryta penkiolika privačių ligoninių. Jų paslaugos prilygsta keturių penkių žvaigždučių viešbučio. Pas mus, Gruzijoje, ne kur nors Švedijoje ar Jungtinėse Valstijose, o daug kam – viduryje „niekur“. Ir žinote, kodėl mums sekasi? Nes šalyje nėra korupcijos. Visiškai nėra.

Ir žinote, kodėl mums sekasi? Nes šalyje nėra korupcijos. Visiškai nėra.

Ir sakote, kad tai įmanoma Gruzijoje – gyventi be korupcijos?!

Mikheilas: Taip. Nebuvo lengva. Nemažai žmonių teko atleisti, pakeisti ar net suimti. Manau, visas šis darbas buvo įmanomas dėl idealizmo, o svarbiausia – tikėjimo, kad tą galime. Juk ne vieną dešimtmetį šalies vadovai, kurie mėgino sukurti tikrą valstybę visomis prasmėmis, nuleisdavo rankas nebesitikėdami permainų. Sukviečiau dirbti jaunus, sovietmečio mažai mačiusius ar visai posovietinius žmones. Rezultatas – pribloškiantis.

Nuosavą namą Kachetijoje parodėte tik pernai, nes Tbilisyje gyvenate valdiškoje rezidencijoje. Dabar jums priklauso nedidelis vynuogynas. Darote pats vyną, kokį jį mėgstate?

Mikheilas: Mūsų vynuogynas – vos hektaro. Turime tvenkinį. Pernai pasikviečiau ten Monako kunigaikštį Albertą II, abu gaminome vyną pagal Kachetijos tradicijas. Laisvadieniais, o kada nors gal ir ilgesniam laikui ten nuvažiuosiu. Man patinka visos gero kokybiško vyno rūšys. Bet savo užsienio svečius vaišinu gruzinišku. Nesakau, kad jis – geriausias pasaulyje, bet – tikrai ypatingas. Pas mus, Gruzijoje, tinkama dirva ir užtektinai saulės ‘saperavi’ vynuogėms, iš jų gaminamas garsusis „Kindzmarauli“ ir kitoks vynas.

Ponia Sandra, kaip jums, užsienietei, atrodo, kodėl žmonės myli Gruziją? Kuo ji ypatinga?

Sandra: Tiems, kurie nebuvo Gruzijoje, sunkiai paaiškinsi, ką reiškia, kai vietos žmonės svečiui atiduoda viską, ką turi geriausia, o pirmiausia – savo širdį. Raktažodžiai būtų: istorija, svetingumas, gamta, kūrybingumas. Tai – didžiausi gruzinų, žmonių, kurie gerbia savo šaknis, dievina šalį, gamtą ir jos produktus, kurie gali nustebinti savo menu ir grožio jausmu, turtai. Pamatykite bent kartą jų šokius ir šventes! Ką jau kalbėti apie maistą, gausų prieskoninių žolelių, riešutų, česnakų, daržovių, vištienos. Reikia atvažiuoti ir viską pajusti...