Mikrochirurgas Kęstutis Vitkus atvėrė šeimos dvarelio duris – dabar čia daug kas kitaip

Saulėtą sekmadienio popietę ten verda gyvenimas: bėgioja vaikai, amsi šunys, vieni ruošia maistą, kiti ilsisi su knyga, žvejoja ar apžiūri profesoriaus ūkį. Visi nori paglostyti, pamaitinti vasaros pradžioje čia atsiradusį naują gyvūną – lamiuką Alvaro, kuriam dabar šeši mėnesiai. „Jam nepatinka, kai glostome, bet labai mėgsta pats glaustytis, – daug džiaugsmo naujas augintinis teikia ir Kęstučiui. – Vasaros pradžioje jis šešias valandas automobilyje ant mano kelių iš Druskininkų važiavo į Molėtus.“

Lamos čia atsirado prieš šešerius metus – profesorius porelę gavo dovanų nuo artimųjų per gimimo dieną. Pavadintos Brunhilda ir Bucefalu, su pulku avių ir trisdešimties metų poniu Japonu jos čia gražiai gyveno. Tačiau Bucefalas nugaišo ir Kęstutis nusprendė Brunhildai rasti naują draugą.   

Palydėjęs čia viešinčius vaikus pamaitinti gyvūnų, šeimininkas su nesitraukiančiu nuo jo vokiečių aviganiu Cezariu įsitaiso krėsle mėgstamiausioje savo vietoje – terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į miškus, upelį, pievoje besiganančius gyvulius, tolumoje tyvuliuojantį ežerą. Prisipažįsta, kad čia jam labiausiai patinka stebėti saulėlydžius, skaičiuoti iš miško atklystančias stirnas ir upelyje nusileidžiančias laukines antis.

Ar visi svečiai jaučiasi patogiai, ar ant stalo nieko netrūksta, rūpinasi Vita. Tai buvo jos šviesaus atminimo mamos dizainerės Daivos Reimerytės-Vitkienės pašaukimas... Praėjusį pavasarį po sunkios ligos jos netekusi šeima jautėsi sugniuždyta. Į dvarelį, kuris buvo Daivos kūrybinė erdvė ir šeimininkavimo valdos, praeitą vasarą šeimynai važiuoti buvo per daug skaudu. Čia ją primena kiekviena kertelė. Dabar žvelgia iš nuotraukų vos įžengus į dvarelį, jos atminimo altorėlį įrengė Kęstutis.

Tačiau gyvenimas turi tęstis. Šią vasarą profesorius su šunimi ir britų mėlynųjų veislės kate Mystic čia vienumoje praleido tris atostogų savaites. „Pajutau, kad dabar man vienam – geriausia. Vaikai sakė, kad aš sušunėjau, o Cezaris – sužmogėjo, – šypteli. – Mudu pasišnekame, einame pasivaikščioti aplink ežerą, į kaimą ar prie šeimos koplyčios. Cezaris čia jaučiasi šeimininkas. Kai eidavau į mišką grybų – ir Mystic iškėlusi uodegą eidavo kartu. Mes dabar tokia... uodeguotų ir beuodegių šeima.“

Atostogaudamas buvo suplanavęs kasdien atlikti po kokį nors didesnį darbą: tai mišką tvarkė, tai tvenkinį gilino. O paskui turėdavo laiko knygoms ar filmams. „Verkiau, kai čia, sodyboje, pasižiūrėjau Alano Bridgeso filmą su legendiniu aktoriumi Laurence’u Olivier „Šeštadienis, sekmadienis, pirmadienis“. Ten pasakojama apie italų šeimą, kuri renkasi pietų pas mamą Rosą: ji nuolatos ruošia maistą, namai pilni svečių, – susigraudinęs pasakoja. – Mes irgi buvome tokia itališka šeima, nuolatos apsupti žmonių. Atrodė, kad visą gyvenimą taip ir bus. Ant sienos kabo mūsų šeimos nuotrauka. Deja, joje pozuojančių mano tėvų, sūnaus, žmonos jau nebėra...“

Apie brangaus žmogaus netektį profesoriui kalbėti vis dar be galo sunku. Daiva buvo šeimos ir namų siela, visada pilna netikėtų idėjų. Tai ji prieš keletą metų sumanė erdvų sodybos namą dar praplėsti – pastatyti priestatą su bokštu. Pati kilusi iš kilmingos giminės, norėjo, kad anūkės turėtų šiuolaikinį dvarelį. Ir planą įgyvendino. „Daivos buvo idėjos, mano – jų įgyvendinimo finansavimas, – pasakoja Kęstutis. – Į tą dvarelį visos kultūros sudėtos. Kiekviena namo detalė yra iš kur nors parvežta – nuo Kalifornijos iki Pakistano. Tarkim, prie durų kabantis varpas – iš Mozelio, marmurines liūtų skulptūras pamatėme ir nusipirkome su žmona keliaudami po Andalūziją.“

Tėčio atostogų vienatvę erdviame name išblaškė savaitei pailsėti čia atvykusi dukra Vita su vyru Gediminu ir jaunesniąja dukra Saule Marija. Trūko tik vyresniosios jų dukters Austėjos Elžbietos – medicinos studentė su draugu Viliumi tuo metu viešėjo Amerikoje.

Atvažiavus Vitos ir Gedimino šeimai dvarelis vėl atgijo, svečiai keitė svečius. „Šiemet jau truputį lengviau, bet viena čia likti vis dar negalėčiau. Per savaitę, kol čia buvome, viešėjo draugai dviratininkai, paskui mūsų „Vitkus Clinic“ kolektyvas, o šį savaitgalį – kelios draugų šeimos, – pasakoja Vita. – Mums reikia žmonių. Anksčiau čia gal dažniau viešėdavo tėvų draugai, o dabar važiuoja mano su Gedučiu.

Mirtis iššienavo neišskiriamą mūsų draugiją... Nebėra mamos, Daliaus Mertino, Romo Kvintos. Kartais apima toks ilgesys!.. Šie prisiminimai niekada neišsitrins. Tačiau su kitais toliau bendraujame, susitinkame per šventes. Tai mūsų viso gyvenimo bičiuliai, draugaujame kelios kartos.“

Daug metų Vitkų sodyba buvo traukos centras, laukiami buvo visi. Per Jonines šviesaus atminimo Daiva baltomis staltiesėmis uždengdavo pievoje stovintį dvylikos metrų ilgio stalą. Suvažiuodavo daugybė svečių, visi su savo patiekalais. Ir didžiulė marga kompanija švęsdavo, šokdavo iki paryčių. Vita prasitaria, kad kitąmet gal jau bandys tokias Jonines atgaivinti. Ji nori tęsti tradicijas. Džiaugiasi, kad sulaukia stipraus vyro palaikymo. Gediminas taip pat čia noriai važiuoja. „Ant mamos vis pykdavau, kam tokį didelį dvarą stato, nesupratau, kam to reikia, – pasakoja Vita. – Ji nukirsdavo, kad ne man, o anūkėms jį kuria: kad galėtų bokšte princų ant balto žirgo laukti. Mūsų Saulė Marija – mano mamos charakterio, labai aktyvi. Tikiu, kad kada nors čia kuriamas tradicijas ji tęs.“