Miksologė Justina Butvilaitė šį pavasarį Laplandijoje važinėjosi sniegomobiliais, elnių kinkiniais ir išbandė poledinę žūklę

„Į kelionę vykau edukaciniu tikslu, dalyvavau „Finlandia winter experience“ organizuotoje stovykloje, kurioje netrūko pramogų. Kelionės metus teko paslidinėti, pažvejoti, pasivažinėti sniego automobiliais ir elnių tempiamomis rogėmis, mėgautis maistu pas vietinius gyventojus tipiškose trobose“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Justina.

Viešnagės metu Laplandijoje pasitaikė nuostabus oras, švietė saulė, o lauke spaudė vos 14 laipsnių šaltukas. J.Butvilaitė drauge su septyniais žmonėmis iš įvairių šalių buvo apgyvendinti prabangioje 600 kv. metrų žiemos rezidencijoje-viloje, įsikūrusioje netoli prabangaus Levi kurorto. Levi kurortas yra nutolęs beveik 200 kilometrų į šiaurę nuo Kalėdų Senelio gyvenvietės Rovaniemio miestelio. Beveik kiekviename vilos kambaryje buvo įrengta sauna, tai Justina juokėsi, kad jos malonumus teko išbandyti net po kelis kartus per dieną.

„Pirmą vakarą mus nuvežė į miškus. Ten tokia troba beveik po žeme esanti, o įėjus joje sėdi šamanas. Jis groja šimto metų senumo būgnu. Jis pasveikino visus atvykus į Laplandiją, papasakojo, kas ir kaip. Paskui kiekvienam atvykusiam davė elnio ragą su tam tikru simboliu, turinčiu reikšmę. Manasis „Snow crystal“ ženklas reiškė, kad niekas nėra toks, kaip aš, kad esu individuali asmenybė“, – pasakojo Justina.

J.Butvilaitė pasakojo, kad svečiams buvo pasiūlyta paragauti elnienos ir arklienos, tačiau ji to nepadarė, nes yra vegetarė. „Miestelyje buvo vienas labai nerealus restoranas „Tango“, jame tiekiamas „fusion“ virtuvės maistas. Mums ten apsilankius viskas buvo daroma su degtine. Pavyzdžiui, tuno ar lašišos pate buvo patiekiama kaip creme brulee su degtine. Vieną vakarą to restorano šefas gamino pas mus viloje. Teko su juo pabendrauti ir džiaugiuosi, kad pastarasis sutiko sudalyvauti keliuose VMG kulinariniuose projektuose Lietuvoje. O mūsų kulinarinis žurnalas jį paliko be žado“, – pasakojo mergina.

„Kitą dieną nuvažiavome pasiimti sniegomobilius ir 70 kilometrų su jais važinėjome kalnais. Ten jau ir taip tuščia, bet nuvažiavome dar giliau į miškus. Pasitiko mus ten su elniais ir mes galėjome pasimėgauti pasivažinėjimu elniu kinkytomis rogėmis. Įdomu, kad tie elniai stovi ramiai, o tu įsėdi, patempiama už virvės ir jie kaip išprotėję pasileidžia lėkti (juokėsi). Valgydinome elnius samanomis, nes jiems tai kaip šokoladas. Paskui pasiėmę meškeres nuėjome ant ežero, pasidarėme eketę, pažvejojome. Pati gręžiau, sliekus kabinau, pažvejojome. Kibo tik man, tačiau nesugebėjau ištraukti. Ledo storis buvo apie 1,5 metro, tai todėl ir nekibo kitiems“, – pasakojo Justina. Po žvejybos visų laukė vakarienė šalia įsikūrusioje trobelėje, kurioje darbavosi visa šeima. Įėjus į namą viduryje buvo didelis židinys, o ant jo verdama žuvienė, kuri buvo patiekiama mediniuose dubenėliuose. Užkandus elnių traukiamomis rogėmis grupė buvo nugabenti iki motociklų, o vėliau visi grįžo į vilą.

Justina pridūrė, kad lėkti sniegomobiliais buvo linksma, tačiau ir pavojinga. Jie greitį gali išvystyti iki 90 km/val., o lėkti per kalnus tokiu greičiu yra pavojinga. „Laplandijoje mus vežiojo su tokiu autobusu, panašus į tokį, kuris vežioja moksleivius į mokyklą. Priekyje yra įtaisytas alkotesteris. Paklausiau, kodėl? Pasirodo, kad atsisėdi į automobilį, papūti ir, jei nors šiek tiek įpū, tuomet neužsiveda automobilis. Labai griežtai. Tai ir mums reikėjo tą padaryti prieš lipant ant sniegomobilių“, – pasakojo J.Butvilaitė.

Justina negailėjo gerų žodžių ir atsiliepimų apie Laplandijos gyventojus, maistą. Ji prisiminė, kad jiems išskrendant iš Vilniaus susitiko keletą pažįstamų, kurie taip pat keliavo tuo pačiu reisu. Daugelis jų vyko į šiltus kraštus, tačiau jos atsakymas, kad pavasarį keliauja į amžinos šalčio ir žiemos pasaulio dalį nustebino visus.

„Suomijoje lankausi dažnai, tačiau Laplandijoje buvau pirmą kartą, tai yra kažkas neįtikėtino. Tas kurortas, kuriame buvome apsistoję, buvo nuostabus, bet manau, kad žmonės nevažiuoja ten, nes tai yra brangu. Nuvažiuoti į Prancūzijos kalnus būtų pigiau nei ten“, – teigė mergina.

J.Butvilaitei taip pat įstrigo atmintin dar vienas dalykas. „Tai galbūt labiau profesinis įspūdis. Mes iš ežero išsipjovėme skaidrius ledo luitus, juos susikapojome ir iš jų darėme kokteilius. Ten yra švariausias pasaulyje vanduo. Labai skanus, aš negalėjau jo nustoti gerti. Jis yra minkštas, jame nėra geležies, jis yra  laikomas švariausias, nes yra iš ištirpusių ledynų“, – prisiminimais apie Laplandiją dalijosi VMG komandos narė.