Milda Bartašiūnaitė-Rudalevičienė: „Viešas vertinimas reiškia, kad nesu pilka pelė“ (papildyta gruodžio 16 d.)

Metai prasidėjo nuo žinios, kad sekso ekspertė kandidatuoja į Seimą ir kad politikams surengė protų mūšį „Seksualus protas“. Taip bandei labiau įsilieti į politikų gretas?

Jau iki to renginio vedžiau protų kovas. Pakviesta į partiją jutau savotišką pareigą suorganizuoti renginuką, kuriame būtų ir spaudos atstovų. Kad „mūsiškiai“ galėtų pasišildyti kamerų prožektorių šviesose. Kaip rusai sako, „nugaros smegenimis“ jau jutau, jog man virš galvos kaupiasi bendrapartiečių nepasitenkinimo debesys. Įsivaizduokite, dažnam partijoje ne vieną kėdę reikia nutrinti, kad kas nors pakviestų per mediją pakalbėti. O čia: atėjo merga „iš gatvės“ ir nupūtė visą eterį, net „Dviračio šou“ personažas jos garbei buvo sukurtas. Kaip nebus pikta...

O tas protmūšis pavyko: susirinko daugiau kaip dešimties partijų komandos. Tiesa, viena, atrodo, „libcentristų“, išvydusi afišoje užrašą „Seksualus protas“, nedrįso peržengti pastato slenksčio. Pleškėjo fotoaparatų blykstės, lakstė kamermenai... Fainiausia, kad tas kelias valandas galėjau jaustis esanti pati protingiausia, nes klausimus protų kovai ruošiau pati.

Vos kelios dienos po protmūšio buvo išplatintas pareiškimas, kad tu atšaukta iš Liberalų sąjūdžio kandidatų į Seimą sąrašų. Kodėl taip staiga baigėsi politinė tavo karjera?

Karjera – per skambiai pasakyta. Atsaukta buvau todėl, kad sistemai nereikia savo galva mąstančių žmonių. Ypač tų, kurie užgožia senbuvius, drįsta į akis pasakyti, kad nesutinka su jų nuomone. Užtenka kelis kartus kai kuriais klausimais paprieštarauti vadovybei ir tu jau – persona non grata.

Be to, buvau sulaukusi įspėjimo, jog daugiau nesiviešinčiau. O tuo metu jau buvo kuriamas planas, kaip manimi atsikratyti. Atleido mane jau kitą dieną po protų kovų. Negražu: Vilniaus skyrius atėjo, dalyvavo, pasilinksmino, pasivaišino, o paskui kaip šlapiu skuduru... Atšaukė man nedalyvaujant. Iš žurnalisto sužinojau, kad mane išspyrė. Dar tokį šlykštų tekstuką sukurpė, bet patys po kelių valandų atšaukė. Jums būtų faina?

Dar kartą skandalas įsiliepsnojo, kai paviešinai iš tuomečio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus gautą trumpąją žinutę – kvietimą praleisti kartu vakarą. Jauteisi įžeista. Tačiau ta žinutė – dar pernai vasaros atgarsis! Kodėl taip ilgai tylėjai?

Būčiau tylėjusi iki šiol. Įkaušusio žmogaus seksualinį priekabiavimą laikiau dviejų žmonių diskretišku reikalu. Juk visi kartais padarome šiurkščių klaidų... Tačiau po nekorektiško atšaukimo iš kandidatų, viešo šmeižto ir purvo pylimo supratau, kad žaidimas į vienus vartus man nepriimtinas. Susitikau su vienu iš partijos vadų ir pareikalavau atsiprašyti už „valinskininkes“, „šūdą ant šakių“ ir t. t. Daviau tris mėnesius ultimatumui apsvarstyti. Jeigu partijai dzin, tai kodėl man neturi būti dzin?

Sau atsakei į klausimą, kodėl buvai išspirta iš politinės arenos? O gal tebeturi kokių nors siekių šioje srityje?

Aš sau nesugebėjau atsakyti į šitą klausimą, todėl tiesiai šviesiai paklausiau partijos rinkimų štabo pirmininko. O jis tiesiai šviesiai išrėžė, jog partiečius užkniso, kad mane per daug rodo TV ir aprašo spauda. Savo tikslą – pamatyti politinę virtuvę iš vidaus – pasiekiau. Tada ir atėjo suvokimas, kad jeigu nori kovoti su sistema, iš principo negali jai priklausyti. Ten vyrauja dedovščina, nesiskaitymas su kitokią nuomonę turinčiais žmonėmis. Esi reikalingas tik kaip sraigtelis, kuris, jeigu atsisako suktis, pakeičiamas kitu.

Kai aplink tave nuolat skamba epitetai „seksualioji“, „sekspertė“, nori nenori tai kuria požiūrį, kad esi lengvabūdė. Gal tiesiog vertėtų pradėti elgtis (ar atrodyti) kitaip?

Lengvabūdė? Didžiausios niekšybės pasaulyje padaromos rimtais ir solidžiais snukiais. O didžiausios kovos laimimos, kai oponentas tavęs neįvertina. Jeigu yra manančių, jog esu tik lengvabūdė „sekspertė“ – man nuo to tik lengviau. Atsitikimas su ministru – puiki iliustracija, kas yra kas. O žurnalistai tiesiog mėgsta lipdyti epitetus, nes jie skaniai skaitomi. Kita vertus, jau geriau „trykšti seksualumu“, negu būti „vakarėlių liūte“ (juokiasi).

Negi šios etiketės – visam gyvenimui? O gal jos tavęs jau netrikdo?    

Žurnalistai man ne tik padovanojo etiketę, bet ir paskyrė tam tikrą rolę. Kai jos prireikia pagal scenarijų, kviečiasi į laidas. Dar Shakespeare’as rašė, jog gyvenimas – tai scena, o visi esame aktoriai. Kartais šioje scenoje vis dar prireikia „sekspertės“. Man nesunku vaidinti – juk iš to duoną valgau.

Kol tavo „seksualumą“ aptardavo tik pramogų pasaulis, buvo tarsi ir norma: nė viena įžymybė to neišvengia. Bet būti viešai vertinamai valdžios žmonių, politikų... Kaip jauteisi?

Kai tave apskritai kaip nors vertina, kalba apie tave, tai – ženklas, kad nesi pilka pelė. Tai – įrodymas, kad esu. Net jei ir esu rakštis subinėje... Didžiausia rakštis buvau vienai „nacionalinei vertybei“. Bet man tik juoką kėlė vieši jos alpuliai prieš kameras.

Apie savo gyvenimo lūžius galėčiau knygą parašyti. Vienoje laidoje mano pasakojimą išgirdusi aktorė pasišovė net spektaklį statyti. Bet, mano galva, lūžiai tam ir skirti, kad ne palaužtų, o sustiprintų.

Kaip šeima, artimiausi žmonės reagavo į tuos skandalus? Nesupyk, bet kitas vyras gal būtų seniai metęs moterį, kuri gadina jo įvaizdį ar dėl kurios nuolat kyla panašaus pobūdžio viešų skandalų...

Esu tvirtai pasižadėjusi nekomentuoti, ką mano ir kalba man artimi žmonės.

Gerai, bet sūnus nebe mažas: viską mato, girdi, gal ir supranta. Kaip jam paaiškinai tai, kas vyksta?

Kas vyksta? Ką mato? Ką girdi? Lojančius šunis? Ne, jis nemato lojančių šunų, užtat regi einantį karavaną.

Po pavasarį praūžusio skandalo vėliau tarsi dingai, pasislėpei nuo žmonių. Nebesinori būti viešumoje?

Prie TV studijų nenakvoju, žurnalistams naktimis neskambinu, vakarėliuose nedalyvauju... Kitaip tariant, specialiai nesišviečiu. Kas nori, tas susiranda, pakalbina. Kam įdomu – pažiūri, paskaito. Turiu keletą projektų, bet labai nepersidirbu. Pagrindinė mano veikla – būti mama. Mano sūnus į darželį kategoriškai atsisako eiti, jis kaip mama – ne sistemos žmogus. Todėl visur imu jį kartu.

Ar tau, laisvai, drąsiai asmenybei, nesunku būti tiesiog mama?  

Skaudi mano vaikystės patirtis įrodė, kad ne tik fiziologinei, bet ir psichologinei vaiko raidai mama – pati svarbiausia. Jaučiu pareigą sūnui suteikti tai, ko pati neturėjau. Todėl nesijaučiu suvaržyta ar apribota. Laisvė neateina iš išorės. Ji – kiekvieno žmogaus viduje. Kiek jos norėsis, tiek bus.

Kai tarėmės dėl interviu, sakei, kad pastaruosius septynerius ar aštuonerius metus gyveni labai ramiai. Nori pasakyti, kad ir šitie metai tau buvo ramūs?!

Gyvenimas išmokė labai greitai viską pamiršti ir atleisti. Negyvenu praeitimi. Gal todėl ir ramu. Kiekvieną iššūkį priimu su sportiniu užsidegimu, bet dar labiau mėgaujuosi harmonija ir tyla. Būti savimi man – didžiausias malonumas ir prabanga.

O kaip išmokti „negyventi praeitimi“? Iš žmonių atminties su tavimi susijusius skandalus laikas gal ir ištrins, bet neįmanoma iš gūglo ištrinti visko, kas apie tave parašyta ir pasakyta. Kaip susigyventi su tuo?

Bet kokia patirtis turi tapti pamoka ateičiai. Nepripažinti klaidų, jas neigti – vadinasi, netobulėti. Svarbiausia yra išmokti į gyvenimą žiūrėti autoironiškai, sugebėti pasijuokti iš savęs. Tada ir kitų juokas ne taip žeis.

Ką tada vadini gyvenimo, metų lūžiais? Kokie šie metai buvo tavo akimis?

Apie savo gyvenimo lūžius galėčiau knygą parašyti. Vienoje laidoje mano pasakojimą išgirdusi aktorė pasišovė net spektaklį statyti. Bet, mano galva, lūžiai tam ir skirti, kad ne palaužtų, o sustiprintų. Kad ne nubaustų, o pamokytų. Ko išmokau? Nepyk, bet tai žiauriai sudėtingas klausimas. Dabar atrodo vienaip, o po kelerių metų gal suprasiu, kad mano išvados – klaidingos. Todėl neatsakysiu. Paklausk to, kai gulėsiu mirties patale. Gerai?