Milda Bliumenzonienė: „Ne be mūsų abejingumo namais buvusiems kaliniams tampa įkalinimo įstaigos“
Lietuvos visuomeninės organizacijos nepajėgios vien savo jėgomis tempti buvusių kalinių integravimo į visuomenę naštos. Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacinio centro vadovės Mildos Bliumenzonienės teigimu, net ir esant tokiai mažai pagalbai į įkalinimo įstaigas nebegrįžta net 40 proc. nuteistųjų, todėl belieka tik įsivaizduoti kas būtų, jei kaliniams skirtume daugiau dėmesio ir pastangų.
Pati tremtyje gimusi visuomenininkė sako, kad dėl skirtingų priežasčių kali tikrai skirtingi žmonės, todėl iš principo neteisinga juos laikyti vienodai nebepataisomais.
Daugiau nei pusė, apie 63 proc. Lietuvoje iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų po kurio laiko vėl nusikalsta. Kodėl?
Jūs pasakėte tinkamą žodį – „įkalinimo“. Taip pat pas mus sako „sėdėjęs“ žmogus ir tai daug pasako apie mūsų požiūrį į problemą. Jei mes norime, kad žmonės nenusikalstų pakartotinai, jie turėtų ne „sėdėti“, o keistis, mokytis, pritapti prie visuomenės. Šios įstaigos turėtų būti skirtos ne tik įkalinimui ir bausmės atlikimui, o padėti keistis su kvalifikuotų specialistų pagalba. Tačiau kol kas pas mus kalinių integracija nevykdoma, ir net pataisos namai, kur pagal pavadinimą žmonės turėtų „taisytis“, tėra vietos, kur žmogus įkalinamas teismo paskirtam bausmės laikotarpiui.
Tai yra labai didelė problema, o kuo ilgesniam laikui žmogus įkalinamas, tuo didesne problema tai tampa. Jis praranda net turėtus socialinius įgūdžius ir jei neturi šeimos, draugų rato, kur gali grįžti ir bandyti vėl pritapti, jis paliekamas vienas, be lėšų, be pastogės, be dėmesio...
Gal turite paaiškinimą, kodėl į įkalinimo įstaigas taip dažnai sugrįžtama?
Štai visai neseniai gatvėje sutikau žmogų, su kuriuo bendravome jam kalint. Paklaustas kaip sekasi, pasakė, kad štai, ruduo, orai vėsta, tuoj grįš „į namus“. Pataisos namai jau jam tapo tais tikraisiais „namais“. Ir tokių, kurie net sąmoningai nusikalsta, tikrai ne vienas. Jie žino, kokį nusikaltimą padaryti, kad patektų į įkalinimo įstaigą norimam laikui, vien tam, kad išgyventų. O kuo daugiau kartų žmogus yra įkalinamas, tuo sunkiau jį sugrąžinti į visuomenę, nes jis perima pataisos namuose įprastą bendravimo kultūrą ir neįsivaizduoja savo gyvenimo kitaip.
Ką reiktų daryti, kad situacija pasikeistų?
Reikėtų pradėti ją keisti ir tikiu, kad dabartinės permainos tik į gerą. Pastaruosius 30 metų įkalinimo įstaigos buvo tik bausmės atlikimo vietos ir visiškai nerūpėjo, kaip nusikaltusį žmogų integruoti atgal į visuomenę. Geresnė situacija tik su tais, kurie išeina anksčiau laiko pagal Probacijos įstatymą, jais rūpinamasi, jie prižiūrimi, jiems kažkiek padedama, tad jie dažniau sugrįžta į visuomenę.
Tačiau visą bausmės laiką atlikusiam žmogui įteikiama tik vienkartinė pašalpa ir viskas, daryk ką nori. O ką daryti, kai neturi profesijos, neturi namų, nemoki net CV parašyti, nekalbant apie kitus, sudėtingesnius socialinius įgūdžius? Nakvynės namai nėra ta vieta, kur gali pradėti „kabintis“ į gyvenimą. Išsinuomoti būsto negali, nes neturi pinigų, neturi pinigų, nes nedirbi, o nedirbi, nes ką tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Užsisuka uždaras ratas, iš kurio tikrai sunku ištrūkti. Aš pati nesu tikra, ar sugebėčiau integruotis į visuomenę be pagalbos.
Galbūt padeda visuomeninės organizacijos, kaip jūsų vadovaujamas centras?
Visuomeninės organizacijos pajėgios padėti tik pavieniams asmenims. O organizacijų, kurių veikla būtų nukreipta į tokią socialinę grupę – nuteistuosius – nėra daug. Reikia suprasti, kad visuomeninės organizacijos negali atlikti valstybinės funkcijos, bet gali labai daug padėti, ypatingai sprendžiant socialines problemas. Taigi, jei valstybė daugiau pasitikėtų tokiomis organizacijomis, skirtų tam lėšų, o bendradarbiavimas būtų nuoširdus, pagrįstas pasitikėjimu – rezultatą matytume didesnį, net neabejoju. Bet padarome ir dirbdami savanoriškais pagrindais, padarome daug ir tikrai matome, jog tiems, kuriems padedame, sekasi daug geriau.
Ar prie sudėtingos integracijos į visuomenę prisideda neigiamas visuomenės požiūris į kalėjusius asmenis?
Tai yra didelė problema. Bene pusė mano kalbintų darbdavių net nesvarsto galimybės įdarbinti kalėjusius asmenis, nes bijo. Dalis tiesiog neturi galimybių, juos irgi galima suprasti. Tam žmogui reikia daug daugiau pagalbos, nei vien darbo, nes jam reikia ir kur gyventi, jam reikia mokytis planuoti išlaidas, kitų elementarių dalykų, tad vien geras darbdavys neišspręs visų kalėjusio žmogaus problemų, nes jis turi savų rūpesčių.
Žinoma, yra labai gražių pavyzdžių. Turėjome tokį atvejį, kai į darbą priimtas bausmę atlikęs žmogus susidūrė su neigiamu kitų darbuotojų nusistatymu. Darbdavys, jaunas žmogus, sukvietė visus, pasikalbėjo, paaiškino situaciją, atmosfera darbe normalizavosi, mūsų globotinis sėkmingai dirbo toliau.
Tačiau tokių istorijų nedaug. Vis tik labai jaučiasi, kad visuomenė linkusi visus sulyginti – jei jau buvai įkalintas, tai viskas, esi nebepataisomas. Prie to labai prisideda ir informacinė aplinka, skaitome apie rezonansinius nusikaltimus, skaitome apie neramumus kalėjimuose ir atrodo, kad visi ten tokie. O juk kali labai įvairūs, įvairaus išsilavinimo, patirties žmonės.
Šiaip ar taip, beveik 40 proc. jų nebegrįžta į įkalinimo įstaigas net esant tokiai menkai pagalbai kaip dabar. O kas būtų, jei pradėtų veikti normali integracijos sistema? Tad labai kviečiu visus, ypatingai darbdavius, neskubėti pasmerkti žmogaus vien dėl įrašo „teistas“. Pasikalbėkite su juo, įvertinkite, koks tai žmogus, kokia jo motyvacija, gebėjimai, o paskui darykite išvadas.
Labai tikiuosi, kad socialinė komunikacijos kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“, prisidės prie visuomenės ir darbdavių nuostatų keitimo bei parodys, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis. Juk visi mes darome klaidų, kokios jos bebūtų, kiekvienas jas taiso pats. Tad leiskime jam pačiam tvarkyti šią gyvenimo sritį – venkime dėti štampą žmogaus visam likusiam gyvenimui, jei jis paskirtą bausmę jau atliko.