Būsimi tėvai dažnai bando įsivaizduoti emocijas, užplūstančias pirmąsyk į rankas paėmus kūdikį. Mąsto, kaip pasikeis kasdienybė, požiūris į gyvenimą. Kokia realybė gimus sūnui pasitiko judu?
Mindaugas: Eidamas į mūsų susitikimą, apie tai kaip tik susimąsčiau, tačiau nepatikėsi – iki gimstant Motiejui niekada sąmoningai nebandžiau įsivaizduoti, koks jausmas tapti tėvu. Užtat aplinkiniai su patarimais visada pirmi: „Pamatysi, Minde, iš pradžių nieko nesuprasi, bet kai sūnus pradės vaikščioti – nerealu!“ Ilgainiui suvokiau, jog sirgti svetimomis meilėmis ir ligomis neverta. Reikia sulaukti savųjų, o tada jau galėsime pasikalbėti. Visgi prisipažinsiu: kai pažįstami kalbėdavo apie tėvystės džiaugsmus, vis pagalvodavau, kad perspaudžia: „Jau tik neapsišikit – aš toks banalus tikrai nebūsiu.“ Ir visgi.
Gimus Motiejui ištiko lengvas šokas. Tyla tyla, o tada iš tų vandenų išneria verkiantis vaikas. Tą akimirką mane tarsi kas atjungė, kaip kad nutinka vos persikėlus iš Klaipėdos į Neringą. Pasijutau lyg į troleibusą įlipusi senutė, kuriai reikia žūtbūt čia ir dabar kur nors įsikibti, nes kitaip nugrius. Išgirdus vaiko verksmą akyse tik sužaižaravo – atrodė, nualpsiu. Bet gal tai, ką pasakoju, nieko unikalaus, taip nutinka visiems tėvams? Pamenu, palatoje vis atsibusdavau, nes koks ten miegas, kai vaikas ką tik gimė. Vis žvilgteldavau į lovytę norėdamas įsitikinti, kad tai – ne tik gražus sapnas, kurį sapnuodamas supranti, jog netrukus pabusi. Liuks, sūnus iš tiesų guli!