Milijoninį verslą praradęs Vytautas Kaikaris: „Priimu krizes – iš jų išlipu stipresnis“

Švęsti vestuvių į Lietuvą iš Amerikos grįžote tarsi iš vienos karo zonos į kitą: porą mėnesių buvote užsidarę bute San Fransiske, izoliavotės ir Lietuvoje. Pačiai tuoktuvių ceremonijai teko tik geros nuotaikos likučiai?

Vytautas: Mudu su Indre jautėmės puikiai. Iš tiesų susituokėme dar pernai lapkričio 4-ąją San Fransiske – po metų draugystės pasipiršau Indrei, sėdome ant dviračių ir ėmėme dairytis vietos ceremonijai. Auksinių Vartų parke netyčia radome Williamo Shakespeare’o sodą – abejonių neliko, nes mūsų pirmoji gilesnės pažinties vakarienė Vilniuje buvo „Shakespeare Hotel“ restorane.

Mudu sutuokė budistų vienuolis, būti liudininkais pakvietėme naujus draugus lietuvius

Mudu sutuokė budistų vienuolis, būti liudininkais pakvietėme naujus draugus lietuvius. Po ceremonijos pavakarieniavome ir išvykome savaitgaliui pasidairyti po gražiausias Kalifornijos vietas. Juokinga, bet medaus mėnuo buvo iki vestuvių – lankėmės Meksikoje, vietos viešbučio patarnautojai kraipė galvas ir sakė, kad prehoneymoon – labai gera idėja. 

Lietuvoje nebuvome metus, tad dar kartą vestuves surengėme artimiesiems Nidoje – norėjosi visus iškart pamatyti ir apkabinti. Atrodo, šventę rengsime ir draugams, – jie juokiasi, kad mums patinka švęsti vestuves. 

Kaip judviem atrodo Lietuva po metų pertraukos?

Vytautas: Mums pasisekė, nes atvykome izoliuotis į Nidą, kai tik prasidėjo vasara. Nors turėjome būti izoliacijoje, po kelių mėnesių bute San Fransiske jautėmės ištrūkę į laisvę. 

Indrė: Vis kartojome vienas kitam, kaip čia gera. Bet kur gali būti gražu, tačiau tik namuose gali jausti, kad tai TAVO. O kai jau galėjome bendrauti ir su žmonėmis – neatsistebėjome, kokie lietuviai gražūs, šilti ir draugiški. Gražiam ryšiui įtakos turėjo ir buvęs karantinas – visi taip išsiilgę vieni kitų. Regis, ir ko kentėjome toje Amerikoje, jei čia tiek visko gero. Užtat gerai padirbėjome. Tiek prabuvus tik dviese ir tyloje, ištiko savotiškas šokas, kai į vestuves sugužėjo apie porą dešimčių mūsų artimųjų. 

Priverstinė izoliacija turi savo spalvą

Vadinasi, atlaikėte išbandymą: buvimas ilgą laiką tik dviese nesugadino santykių?

Indrė: Mes ir be karantino buvome beveik tik dviese, net juokaudavome, kad esame visai asocialūs. Visgi priverstinė izoliacija turi savo spalvą – lengva sakyti, kad gera būti dviese, kai gali nuvykti į paplūdimį, išbėgti su drauge kavos. Kas kita – būti uždarytiems stiklinėje dėžutėje. Buvo stipru, nes galėjome vienas į kitą įsigilinti, o juk per kasdienį bėgimą nelabai tam yra laiko. 

Jei taip gera Lietuvoje, kodėl išvykote į Ameriką ir net ketinate toliau joje gyventi?

Vytautas: Svajojome pastudijuoti Stanfordo universitete, žymioje inovacijų buveinėje, Silicio slėnio širdyje. Indrė pasirinko proto ir mašinų studijas (minds and machines), sudarytas iš kompiuterių mokslo, filosofijos, lingvistikos, psichologijos. Aš pasirinkau molekulinę biologiją, antropologiją, filosofiją ir neuromokslą. Absoliutus išėjimas iš komforto zonos, nes šių dalykų anksčiau nesimokėme. Norėjau iššūkio: ar sugebėsiu pavaryti tokiu lygiu, kokio reikia Stanforde. Krūvis milžiniškas – du mėnesius varėm nuo ryto iki vidurnakčio be išeiginių.

Kai prisimenu pirmąsias biologijos paskaitas, ir dabar prakaitas išpila

Iki vidurnakčio reikia atsiskaityti, gal ir gerai, kitaip skaitytum per naktis. Kai prisimenu pirmąsias biologijos paskaitas, ir dabar prakaitas išpila: daug jaunesni studentai laisvai atsakinėja į dėstytojo klausimus, o aš bijau, kad netrukus ateis ir mano eilė. Iškart nuėjau pas profesorių prašyti pagalbos, kad galėčiau įsivažiuoti, tad papildomai pasimokydavau du kartus per savaitę ir netrukus jau normaliai dalyvaudavau paskaitose. Su Indre naiviai manėme, kad mokysimės ir mėgausimės jėgos aitvarais, kopsime į kalnus. Nieko panašaus – prakaitavom prie knygų užsidarę „barake“ kaip reikiant. 

Indrė: Jau niekas nebebuvo svarbu, tik gerai parašyti rašinį. Jei ir išsiplauni galvą, džiovinti jos nerūpi, visą laiką vaikštai su tais pačiais šortais ir šlepetėmis – universiteto aplinkoje tai normalu. Vytas pats nepasakys, o aš nepraleisiu progos: Stanfordą jis baigė aukščiausiu įvertinimu. Kai nori, jis gali viską. Svarbu, kad norėtų teisingai (juokiasi). 

Vytautas: Nors jautėme įtampą, vis tiek neįsivaizdavome, kad tuo metu būtume galėję daryti ką nors geriau. O kai baigėme mokslus, kilo mintis likti San Fransiske, nes tai pasaulio technologijų sostinė, ten daugiausia startuolių. Indrė seniai norėjo kurti startuolį, tik negalėjo to padaryti dėl kito darbo. 

Argi Amerikai reikėjo dar vienos įdarbinimo kompanijos? Jūsų startuolis „jobRely“ kaip tik tuo užsiima. 

Vytautas: Mudu sukūrėme tokį technologinį sprendimą, kad šią paslaugą atpiginome dešimt kartų! Indrė dešimt metų dirbo kaip darbuotojų verbuotoja – norinčioms augti kompanijoms reikia rasti, įvertinti, patikrinti kandidatus. Mūsų sukurtas įrankis procesą labai pagreitino. Parodėme, kad galime konkuruoti Amerikoje, ir ne bet kur, o inovacijų avilyje, kur konkurencija milžiniška. Jau turime keliasdešimt klientų – bendrovės tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje atsisako net pačių geriausių verbavimo kompanijų ir pradeda dirbti su mumis, nes sutaupo laiko ir pinigų. 

Indrė: Nuo įprastų verbuotojų skiriamės tuo, kad nedirbame konsultantų darbo, o itin efektyviai atliekame techninius darbus, tokius kaip kandidatų paieška ir pirminis jų kalbinimas. 

Buvau įpratęs būti milžiniško orkestro dirigentu

Tai, Vytautai, pavarėte – kaip ir norėjote?

Vytautas: Visomis prasmėmis. Dirbame kartu su žmona, turime nedidelę darbuotojų komandą, o aviacijos kompanijoje Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Kambodžoje mano žinioje buvo tūkstantis darbuotojų, daug sudėtingų tarptautinių procesų, milžiniška apyvarta. Buvau įpratęs būti milžiniško orkestro dirigentu. Dabar irgi esu dirigentas, bet simfoninio orkestro nėra. Tad padiriguoju, greit nubėgęs smuiku pagroju, būgnus padaužau, trimitą papučiu (juokiasi).

Žmonai diriguojate?

Vytautas: Indrė yra idėjos autorė, mane žavi, kad ji trūks plyš eina iki galo. Mano vaidmuo dabar jau ne būti „numeriu vienas“ kaip anksčiau, o partneriu, kuris šalia. Ir patinka, nes kasdien mokausi naujų dalykų. Frustracijos daug: juk darau tai, ko nemoku, aviacija ir technologijų startuolis – nelabai panašios sritys. Išmokau frustraciją vertinti teigiamai – vadinasi, tuo metu mokausi ir kylu į aukštesnį lygį. Aš nuolat ieškau ko nors nauja. 

Indrė: Maniau, kad Vytautas dinozauras – iš tos senosios verslininkų kartos, bet inovaciniai sprendimai kyla būtent iš jo, to dinozauro! (Juokiasi.) Tai rodo, kad žmogui užtenka turėti savybę greitai įsisavinti informaciją ir greičiau už konkurentus – net seniai įsitvirtinusius rinkoje – priimti tinkamus sprendimus. 

Išgirdę jūsų pavardę, Vytautai, žmonės mesteli: „A... tai tas, kur oro linijas užlenkė.“ Kaip šiandien vertinate „Small Planet“ bankrotą? 

Vytautas: Neslėpsiu, dar iki dabar kartais sapnuoju lėktuvus ir įvairias situacijas iš „Small Planet“ gyvenimo. Man tas nepatinka, anksčiau niekada negyvenau gręžiodamasis į praeitį. Tačiau, matyt, pasąmonėje liūdna, kad dešimties metų istorija, kai kompaniją užaugini tarsi kūdikį ir išpuoselėji, baigiasi taip staigiai: daug metų sėkmingai veikusi „Small Planet“ bankrutavo per tris mėnesius. Kompaniją intensyviai plėtojau, per smarkiai myniau gazą, gal per daug apsižiojome ir nesuvaldėme augimo – įsipareigojome vykdyti naujus skrydžius, jiems laiku negavome lėktuvų ir nepasamdėme pilotų. Tai buvo sąmoninga strategija – augti taip greitai, nes turėjome planų pirkti naujus lėktuvus, o tam reikėjo masto.

Koją pakišo mano išsiblaškymas ir netikėjimas verslo modeliu

Tačiau koją pakišo mano išsiblaškymas ir netikėjimas verslo modeliu. Pamenu, net tais metais, kai sekėsi, jutau, kad visa tai netvaru ir laiko klausimas, kada, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, visa tai baigsis. Taip ir nutiko – mintys materializavosi, deja, šį kartą neigiamos. Nuo to laiko puoselėju tik geras mintis – ir jos vėl materializuojasi (šypsodamasis žiūri į Indrę).

Indrė: Spėju, Vytui palengvėjo, kai netrukus pradėjo byrėti ir dar stipresnės oro linijų kompanijos, nes kurį laiką manė, kad su juo kažkas negerai. Visgi „Small Planet“ istorijoje yra labai geras dalykas – neįtikėtinai stipri kultūra. Pasirodo, iki šiol bendrauja keli šimtai buvusių kolegų ir rengia susitikimus. Galiu apie tai kalbėti, nes su Vytu bendravau kaip žmogiškųjų išteklių specialistė, – pajutęs, kad bendrovei galas, paprašė darbuotojams pasiūlyti naujų darbų. Kai su jais susitikau – apstulbau: žinodami, kad laivas skęsta, jie nenorėjo keisti darbo ir vis tikėjosi, kad gerai pavarę galbūt tą laivą išgelbės.

Kompanijos nebėra, bet Vilniaus sienas vis dar puošia meniški grafičiai, o ne bjauriojo Solomono teplionės, Lukiškių aikštėje bumbsi badmintono raketės per „Vilniaus plunksną“ – projektai, prie kurių prisidėjote, tebevyksta. Bent tai, Vytautai, guodžia? 

Vytautas: Visada norėjau prisidėti prie Vilniaus gražinimo – džiaugiuosi, kad kaip kompanijos vadovas galėjau socialinės veiklos kryptį nukreipti ta linkme, kuri man pačiam prie širdies. Nes po kurio laiko pinigai nueina į antrą planą. Taip, jie reikalingi kaip deguonis, bet juk žmogus ne tik tuo gyvena. 

Ar girdite, kiek daug žmonių juokiasi iš jūsų pasakymo, kad „pinigai nueina į antrą planą“?

Vytautas: Puikiai prisimenu, kaip sąskaitoje atsirado įspūdinga suma. Nepajutau euforijos, net šioks toks nusivylimas apėmė. Tikslas pasiektas, o kas toliau? Pradėjau galvoti, kad iš gyvenimo noriu daugiau. Esu linkęs į naujus, rizikingus dalykus – man nesisėdi ramiai. Tik taip jaučiu gyvenimo pilnatvę. Man nesunku pakeisti gyvenamąją vietą – esu Bankoke metus gyvenęs. Mano karta, kuri išgyveno šalies virsmą stojus nepriklausomybei, buvo visko alkana. Pamenu, kaip padarė įspūdį kai kurie mano tėvų draugai – garsūs šalyje verslininkai.

Iš komforto zonos mane savotiškai ištempė ir tėvai, nusprendę, kad dvyliktą klasę turiu baigti Amerikoje

Kai buvau paauglys, nuvykęs į krepšinio varžybas Amerikoje vietos numizmatikos parduotuvėje pardaviau rublių, o Lenkijoje, užuot ėjęs į ekskursiją, stovėjau turguje ir pardavinėjau teniso raketes. Iš komforto zonos mane savotiškai ištempė ir tėvai, nusprendę, kad dvyliktą klasę turiu baigti Amerikoje. Ką gi, ten sugebėjau taip prasisukti, kad samdžiau bendraklasius kaimynams pjauti žolę.

Kaip susidorojote su kitu svarbiu gyvenimo įvykiu – skyrybomis? Kaip kuriate santykius su keturiolikos metų sūnumi ir aštuonerių dukra? 

Vytautas: Sukrečiantis įvykis. Maniau, kad man taip nenutiks. Esu dėkingas Indrei, kad padėjo rasti ramybę, suderinti mano ir vaikų gyvenimo ritmą, – išbandėme visokius buvimo kartu variantus. Būna momentų, kai labai suspaudžia širdį, kad nematau vaikų kasdien, bet kai jie atvyksta – kažkokia pasaka, stipru. Dabar planuoju prikalbinti sūnų, vėliau ir dukrelę pasimokyti Amerikoje – štai tada bus tikras laikas, kupinas ne tik pramogų, bet ir rutinos. 

Ar nebuvo baisu kurti naujus santykius?

Vytautas: Baisu. Gerai paklausėt... Juk antrą kartą gyvenime priimi sprendimą, kuris susijęs su didžiule atsakomybe. Bet kai susitikome su Indre, buvo wow! Nerealu, kas vyksta. Buvau susidaręs sąrašą, ko noriu iš savo moters, – ir visi punktai pradėjus su ja draugauti tik check check check... Kas tame sąraše? Humoro jausmas, akys, į kurias pažvelgęs matai ramybę... 

Kaip pavyko nenugrimzti į depresiją ar kvaišalus byrant santuokai, verslui? 

Vytautas: Padėjo ieškojimai, tokie kaip studijos Stanforde. Aš, skaičių ir mokslo žmogus, baisus skeptikas, net pamedituoti į Mianmarą nuvykau – stiprus patyrimas. Ieškant pamažu ateina filosofinis nusiteikimas, kad po duobės laukia pakilimas, po jo tenka vėl leistis, – tuomet ne taip aštriai išgyveni pokyčius.

Dabar išgyvenu renesansą, nes turiu Indrę, naują veiklą

Dabar išgyvenu renesansą, nes turiu Indrę, naują veiklą, su vaikais vėl kitaip vystosi ryšys. Gavau iš gyvenimo antrą šansą ir noriu sukurti viską tvirčiau ir teisingiau, nei buvo. 

Jūsų brolis – žinomas verslininkas, „Formulės 1“ komentatorius Kristijonas Kaikaris – parašė nuotykių trilerį „Nėra vietos dviem“. Kokio žanro knyga būtų apie jus? 

Vytautas: Visas gyvenimas tragikomedija – iš to smagu pasijuokti. Myliu gyvenimą, priimu krizes – iš jų išlipu stipresnis. Visur stengiuosi įžvelgti prasmę, nors nutikus skaudžių dalykų sunku ją rasti. Visgi ji yra, nes viską – ir nesėkmes – pritraukiame patys. Išnarplioji, išmoksti pamoką ir važiuoji toliau. Nesu tas, kuris sėdi ir depresuoja.