Milita Daikerytė: apie santykius šeimoje, verslą ir užgrūdinusias nesėkmes

Trumpa dosjė

• Mėgstamiausia spalva. Pilka.
• Gražiausias metų laikas. Pavasaris.
• Įdomiausia perskaityta knyga. D. Owens „Ten, kur gieda vėžiai“.
• Labiausiai įstrigusi daina. Sia „Bird Set Free“.
• Prietaras, kuriuo tikiu. „Niekas nevyksta veltui.“
• Koks gyvūnas būčiau. Liūtas.
• Erzinanti charakterio savybė. Neatsakingumas.
• Didžiausia baimė. Prarasti savitumą.

Milita, užaugote verslininkų šeimoje, vėliau pati įkūrėte verslą. Ar tėvai nuo mažens mokė šios veiklos paslapčių, o gal verslumas užkoduotas genuose?

Manau, kad būti verslininku neišmokstama. Labai daug priklauso nuo žmogaus charakterio. Kitaip kiekvienas, kuris universitete baigė verslo vadybą, būtų sėkmingas verslininkas. Tačiau toli gražu negyvename pasaulyje, kuriame – vien verslininkai. Mano nuomone, reikia tam tikrų būdo savybių, kad sėkmingai įkurtum ir vystytum verslą. Viena svarbiausių – užsispyrimas.

Ar tvirtą charakterį suformuoti padėjo tai, kad nuo mažens esate scenoje?

Kiekvienas mūsų gyvenimo etapas būna ne veltui, visi jie suteikia situacijų, kurios augina, ugdo. Dainuoti scenoje pradėjau labai anksti – būdama vienuolikos metų. Manau, kad ne tiek pati sceninė veikla man suteikė brandos, kiek žinomumas. Būti žinomam nuo mažens nėra lengva.

Paauglystėje vaikai gerokai jautresni, o teko patirti daug šmeižto ir negatyvumo. Prireikė laiko suvokti, kad tokie yra žinomų žmonių gyvenimo užkulisiai. Taip pat teko susitaikyti, kad išvengti apkalbų, jog tėvai man viską atnešė ant auksinės lėkštutės, nepavyks.

Kokie jūsų santykiai su šeima?

Su šeimos nariais esame tikrai artimi. Pastebėjau, kad mudviejų su sese ryšys labai sustiprėjo jai susilaukus kūdikio. Darniems ir artimiems santykiams su tėvais reikėjo pribręsti. Buvo etapas, kai aš protestavau prieš gimdytojų nuomonę, buvo, kad jie ant manęs pyko dėl tam tikrų sprendimų. Tačiau šiandien mūsų santykiai tikrai ganėtinai artimi.

Kai šeimoje ar kompanijoje išsiskiria nuomonės, kas dažniausiai laimi, o kam tenka nusileisti?

Turiu tvirtą charakterį ir nuomonę daugeliu klausimu. Taip pat esu iš tų žmonių, kurie nebijo išreikšti ir apginti savo nuomonės. Kita vertus, esu tolerantiška ir linkusi išklausyti, ką man nori pasakyti kitas. Vis dėlto iškilus diskusijai, susikirtus priešingoms nuomonėms, nebandau nuginčyti kito žmogaus, bet pasilieku prie savo nuomonės (šypteli).

Labai jauna tapote verslininke, atidarėte grožio saloną, dabar – ir antrąjį. Ar nebuvo baisu prisiimti tokią atsakomybę?

Žinoma, buvo baisu, bet kas nerizikuoja – tas negeria šampano (šypsosi). Jaučiau baimę, nes tai didelė atsakomybė. Ne tik sau, bet ir kitiems komandoje dirbantiems žmonėms. Tačiau verslas yra toks dalykas – arba rizikuoji, arba nieko nedarai.

Ar imtis verslo, teko apsispręsti labai greitai, nelaukiant ir per daug nesileidžiant į apmąstymus. Jei sprendimas būtų penkiasdešimt kartų apsvarstytas, pasvertas ir apskaičiuotas, gal ir nebūčiau atidariusi grožio salono, nes tai labai didelė rizika, atsakomybė, pinigai. Ir viskas krenta ant mano pečių. Tikrai buvo žengtas labai didelis žingsnis.

Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad esu iš tų žmonių, kurie nebijo išsikelti didelių iššūkių, kurie linkę įgyvendinti savo svajones. Ne mano būdui yra laukti, kol kažkas kitas už mane padarys.

Ar buvo akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas?

Taip. Tačiau tai – natūralus procesas. Ypač pradžioje viskas labai sudėtinga. Verslininkės ir komandos formuotojos bei vadovės vaidmenį prisiėmiau tikrai tam nepasiruošusi, nežinodama, kas manęs laukia. Tačiau, kaip ir priklauso aštuoniolikmetei, buvau nusiteikusi optimistiškai, degiau noru, tikėjau tuo, ką darau.

Žinoma, buvo visko: ašarų, nežinios, nusivylimo, baimės, kad viską darau blogai, įvairių išbandymų. Bet su laiku įgyji patirties ir supranti, kad tie sunkumai yra neišvengiama proceso dalis: visada jų buvo, yra ir bus. Arba tu juos priimi ir dirbi toliau, arba tiesiog sustoji ir nieko nedarai. Atsidūrusi tokioje kryžkelėje, renkuosi pirmąjį variantą.

Sakoma, kad turint nuosavą verslą rūpintis juo tenka visą parą. Ar tai tiesa?

Pirmieji metai tikrai tokie buvo. Teko nemažai paaukoti: ir asmeninį gyvenimą, ir sveikatą. Turėjau gana rimtų problemų: vargino nemiga, nerimas. Dabar jau atšventėme šeštąjį „Studio by M“ gimtadienį ir, sakyčiau, kad su laiku prisitaikiau, išmokau gyventi pagal tokias aplinkybes, kokios yra.

Turėdamas nuosavą verslą, stengiesi ir dėl savęs, ir dėl savo komandas, o darbo valandų tikrai neskaičiuoji – dirbi beveik visada, kai nemiegi. Žinoma, pasimokiau iš klaidų, kurias dariau pirmaisiais metais, tad stengiuosi rasti laiko pailsėti.

Ką tuo metu mėgstate veikti?

Man svarbiausia yra išlaikyti darbo ir poilsio balansą, skirti pakankamai laiko sportui, artimiems žmonėms. Sportuoju beveik kiekvieną dieną ir man tai yra geriausias laikas sau. Net nekyla klausimų, ar reikia, ar nereikia, ar noriu, ar nenoriu. Tai yra mano kasdienybė ir ritmas, kurio laikausi. Na, o kai laiko turiu kiek daugiau, visuomet renkuosi keliones.

Neseniai savo dienotvarkėje radote laiko ir savanoriškai veiklai. Papasakokite šiek tiek apie tai.

Kaip daugelis žmonių, vykstant karui, pajutau moralinę atsakomybę prisidėti prie paramos ir labdaros Ukrainai. Neįsivaizduoju, kaip galima nusisukti ir nepadaryti kažko dėl geresnio kitų žmonių rytojaus. Aš prisidėjau, kaip geriausiai galėjau: išnaudojau savo instagramo sekėjų auditoriją ir raginau teikti paramą. Ji kas kelias dienas vežama į Kijivą.

Karo pradžioje žmonės daugiausia nešė kūdikiams reikalingus daiktus – sauskelnes, mišinukus, įvairius užkandžius, nešiokles, kėdutes ir kitus jiems bei mamoms būtinus reikmenis. Vėliau ukrainiečius pradėjome remti maistu, higienos priemonėmis, o šiuo metu papildomai renkama parama Ukrainos kariams. Nesu linkusi sureikšminti savo veiklos, nes daugelis šiuo metu tuo užsiima.

Tuomet grįžkime prie jūsų profesinės veiklos. Ar būdama vizažo specialistė dažnai atkreipiate dėmesį į tai, kaip pasidažiusios moterys, pastebite makiažo klaidų?

Su laiku išmokau nevertinti ir nekritikuoti kitų žmonių. Aišku, pastebiu tam tikrus profesinius akcentus, matau, kur ir kas galėtų būti kitaip. Tačiau stengiuosi vizažo meistre būti grožio salone, o užvėrusi jo duris gyventi įprastai ir nesikišti į kitų gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi individualų skonį ir laisvę pasirinkti, kaip nori atrodyti.

Kaip pati reaguojate į kritiką, kurios sunku išvengti žinomam žmogui?

Iš prigimties esu labai jautri asmenybė, tačiau įvairios gyvenimo aplinkybės išmokė išlikti šaltų nervų. Jautriai reaguoju tik į tų žmonių, kuriuos laikau savo autoritetais, kritiką ar nuomonę. Tačiau tokių nėra daug – galėčiau juos suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Kaip tvarkotės su nesėkmėmis?

Esu iš tų žmonių, kuriems reikia laiko priimti netikėtas nesėkmes. Nesugebu lengvai pralaimėti, ypač jei varžausi su savimi. Asmeninė nesėkmė, nepasiektas tikslas, ne taip susiklosčiusi situacija man būna labai svarbi pamoka ir proga padaryti išvadas, pasistengti, kad tai nepasikartotų.

Kas jums yra laimė?

Laimė yra pamiršti visus supančius dalykus, kurie sukuria paviršutinį trumpalaikį pasitenkinimą, pažvelgti į vidų ir atrasti malonumą gyventi. Net kai atrodo, kad viskas slysta iš po kojų, kai galvoji, kad tai yra didžiausia tragedija, į situaciją reikia pažvelgti kaip į pamoką ir pasistengti pasiimti kažką gera.

Apie laimę prirašyta daugybė straipsnių ir knygų. Ar pati mėgstate dalinti patarimus, o gal mieliau jų klausotės?

Neretai aplinkiniai manęs klausia patarimų, todėl retkarčiais tenka jais pasidalinti. Tačiau esu tos nuomonės, kad nė vienas žmogus neturi teisės dalinti patarimų, jei jo niekas neprašo. Jeigu kažkam įdomi mano nuomonė, mielai ja pasidalinu, pačiai irgi smalsu išgirsti, ką pataria kitas žmogaus. Bet jei to patarimo pati neprašau, o nepažįstamas asmuo pateikia savo vertinimus apie mane, sutrinku ir, žinoma, nelabai atsižvelgiu tą nuomonę.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.