Milita Daikerytė: „Graži moteris labiausiai myli save“

Ne mažiau jų ateis į nemokamą seminarą šį sekmadienį grožio industrijos parodoje „Pelenė“. Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Milita kartu su savo komanda patars ir parodys, kaip susikurti nepriekaištingą įvaizdį, kaip vengti aprangos klaidų ir kaip pasiruošti fotosesijai.

Milita, tavo kelią į grožio pasaulį galima pavadinti sėkmės istorija – ne kiekviena mokyklą baigianti mergaitė turi nuosavą grožio saloną. Kokia sėkmė tave lydėjo?

Gal labiau – darbas. Dirbti pradėjau nuo 14 metų, o vėliau viskas klostėsi savaime, spontaniškai. Kad mano svajonė išsipildys taip greitai – nesitikėjau. Maniau, kada nors turėsiu saloną, tos mintys mane motyvavo. Nesakau, kad buvo labai lengva suderinti mokyklą, baigiamuosius egzaminus, darbą, salono kūrimo reikalus ir paauglystės norus.

Kokios reakcijos sulaukei iš suaugusiųjų?

Mano mokytojai mokykloje reagavo ramiai. Jokio spaudimo iš jų nejaučiau, tačiau išskirtinio palaikymo ir dėmesio – irgi. Esu iš tų, kurie aiškiai atskiria erdves, taigi, mokykloje buvau tikra mokinė, dvyliktokė be išskirtinių privilegijų. Mokytojai iš manęs reikalavo kaip iš visų – turėjau laiku atsiskaityti, kas užduota, jokių nuolaidų ar ypatingo dėmesio. Šitaip mokytojai laikėsi iki pat išleistuvių vakaro, tik per jį sulaukiau daugybės gražių žodžių, paskatinimų eiti pirmyn, siekti savo svajonių.

Kur kas daugiau spaudimo iš bičiulių, giminaičių ir artimų draugų jautė mano tėvai. Jiems dažnai tekdavo išgirsti: „Jūsų vaikas neturi vaikystės“. Tačiau tai buvo netiesa! Tėvai niekada nevertė manęs dirbti, atvirkščiai, kai grįždavau namo skaudančia nugara po dienos darbo, jie sakydavo: „Kam tau visa tai, juk turi, ko reikia?“

Ir iš tiesų – kodėl? Juk tavo šeimoje nieko netrūko?

O man patiko tai, ką darau. Patiko nepriklausomybės jausmas, patiko, kad galiu turėti savo pinigų. Tuo metu, kai mano draugės savo pasaulėžiūrą formavo bendraamžių rate, aš ją auginau tarp savo klienčių. Man be proto patikdavo bendrauti su moterimis, semtis iš jų patirties, mane žavėjo, kad galiu jas padaryti laimingas. Toks buvo mano kelias.

Kodėl susidomėjai makiažu?

Mano mama irgi dirbo grožio pasaulyje, aš tarsi visada jame buvau. Kai pradėjau dainuoti, nuo 12-13 metų pati pasidažydavau. Kartą padažiau sesę, jos draugę, taip ir prasidėjo. Merginos prašydavo makiažo, tai, ką dariau, joms tikdavo ir patikdavo. Nuo 14 metų pradėjau tuo užsiimti dažniau, atsirado klienčių. Kai gavau pirmąjį užsakymą sukurti makiažą nuotakai, nuėjau į trijų valandų makiažo pamoką. Visada sakau, kad teorijos gali mokytis kiek tik nori, tačiau be praktikos nieko nebus. Kiekvienas veidas yra individualus, svarbiausias makiažo taisykles gali pritaikyti, tačiau svarbu pajausti, ko kiekvienai moteriai reikia, kas jai labiausiai tinka.

O juk galėjai taip ir daryti makiažus, kam tau reikėjo kurti saloną?

Vieniems užtenka, kiek yra, o man – ne, aš visada noriu daugiau. Įsėdusi į tėvų automobilį tą vakarą, kai atidarėme saloną, juos išgąsdinau: „Na, štai, dabar galiu judėti toliau“. Kur toliau? Tačiau man visko reikia ir daug, noriu tobulėti, man negana to, ką turiu. Kalbu ne vien apie pinigus, labiau – apie moralinį pasitenkinimą.

Vasarą tau bus dar tik dvidešimt. Kur matai save dar po dvidešimties metų?

Galbūt su savo šeima..? Neabejoju, kad kiekvienai moteriai šeima yra pats svarbiausi dalykas, kurio neatstos net ir didžiausia karjera. Šeima man – pačioje pirmoje vietoje, tačiau kol kas esu viena ir turiu galimybę siekti savo tikslų, kurti savo verslą.

Milita, kokia tau yra graži moteris?

Ta, kuri yra graži sau, kuri myli save. Neabejoju, jei moteris save myli, jos aukšta savivertė, ji turi garbės jausmą, eina aukštai iškėlusi galvą – tokia labai graži.