Per daugiau nei dešimtmetį ne kartą puošei žurnalų viršelius, pasirodei televizijos projektuose, kasdienybės akimirkomis dalijiesi socialiniuose tinkluose. Ar visada buvai atvira tiek, kad atsiskleistų tikroji Milita?
Tiek, kiek būsiu šiandien, – ne. Apie mane žmonės vis dar kuria istorijas ir kalba daug netiesos. Patys sugalvoja, kokia esu, kaip augau, kaip sukūriau verslus. Juk daugelis iki šiol mano, kad buvau lepinama turtingų tėvų, o mano vaikystė buvo smagi ir vėjavaikiška. Kol mane vadino auksinio jaunimo atstove, namuose išgyvenau liūdniausius scenarijus. Niekas nežinojo, kaip buvo iš tikrųjų.
O kaip gyvenai iš tikrųjų?
Iki tėvams išsiskiriant, augau traumuojančioje aplinkoje: priklausomybės, agresija, baimė... Tuo metu apie tai kalbėti niekas nedrįso – gėda, nejauku, o ir atrodėme graži šeima. Nors buvau vaikas, gyvenau suaugusiojo gyvenimą – kalbu ne tik apie anksti pradėtą darbą, bet ir apie savo vaidmenį namuose, kurie priminė karo lauką. Tokiose situacijose tenka mąstyti ir elgtis nevaikiškai tik todėl, kad išliktum budri ir atsargi. Kai kada namuose turėjau pakovoti ne tik už save, bet ir už mamą bei sesę, todėl susiformavo stiprus apsauginis refleksas, atsirado baimių, įsitikinimų. Taip išmokau slėpti savo jautrią sielą ir ašaras.