Mindaugas Lapinskas nebijo gyvenimo iššūkių: „Skelbiu karą nuobodoms!“

Išgirdusios įtaigų balso tembrą, kavinėje į jį atsisuka merginos, o kai staiga vidury pokalbio po reikšmingos pauzės jis sušnabžda: „Nesu tikras, ar jūs žinote, kuo aš užsiimu...“, pasijuntu kaip kokiame kriminaliniame seriale – lyg malonus vyrukas anapus stalo staiga būtų pasiūlęs nelegalų sandorį. Tačiau po akimirkos grįžtu į realybę – čiagi radijo pokštininkas Lapinskas!

Buvo jūsų laida „Vyrai kalba“... Stereotipiškai moterys mano, kad vyrai aptaria jas, automobilius ir sporto varžybas, betgi judu su iki skausmo pažįstamu kolega Giedriumi Drukteiniu nesustodami tratėjote apie įvairias mūsų realybės briaunas.

Buvome sugalvoję kitą laidos pavadinimą – „Radiogalvos“ (kaip grupė „Radiohead“), bet kalbininkai tokio sudurtinio žodžio nepalaimino. Su Giedriumi pasirinkdavome visuomenei aktualias temas, bet nepretendavome į visažinių nuomonę. Dar JAV prezidento žmona Eleanor Roosevelt yra sakiusi, kad vidutiniai protai kalba apie žmones ir įvykius, o didieji protai – apie idėjas. Taigi mes kalbėjomės apie idėjas: specialiai nekvietėme pašnekovų ir atsiribojome nuo asmeninių patirčių, kurias mėgsta eksponuoti žvaigždės, tarkim: „O kaip tu praleidai aną savaitgalį?“

Tame duete buvote provokatorius ir bangų kėlėjas, o kolega – ramus, tradicinių pažiūrų pilietis.

Mane Giedrius vis patraukdavo per dantį, kad „jūs, jaunimas, vis kažką išsigalvojate“, bet kartą išsiaiškinome, kad aš už jį tik porą metų jaunesnis, taigi esu vyriausias „jaunosios kartos“ atstovas, o jis – jauniausias tarp vyriausių.

Rinkotės temas, kurios patiems kelia šypseną ar ironiją. Kad ir apie lietuviškas tradicijas, kurių prasmės dažnas nebežino, bet kaip beždžionėlės daro taip, kaip giminės ir kaimynai.

Mes gyvename lūžio laikais: dar prieš dešimt metų inertiškai mąstydamas galėjai toli nueiti, dabar tai tampa stabdžiu ir balastu. Mąstymo inerciją sunku pakeisti, turbūt 98 procentus veiksmų žmonės atlieka nesusimąstydami. Tai padeda, kai reikia atlikti paprastus buitinius veiksmus, nes jei kasdien parduotuvėje paėmęs pakelį pieno imsi skaityti jo sudėtį ir taip darysi su visomis prekėmis, tavo gyvenimas sulėtės. Jei pažiūrėjęs į etiketę pamanysi, kad „Made in Germany“ yra labai kokybiškas produktas, o „Made in China“ – šlamštas, gali netgi labai apsirikti. Automatiškai gyventi gana patogu, nes kaip Antono Čechovo herojus lindi savo futliare ir jautiesi saugus. Na, pats dar gali taip gyventi, bet jau nebegali tavo vaikai – o jiems tėvai kartais irgi primeta savo futliarą.

Turite teisininko diplomą, galėjote rimtai sėdėti teismo posėdžiuose apsisiautęs mantija, lindėti gana saugiame futliare, bet sukote tiek į verslą, tiek į šou pasaulį. Neužteko kantrybės?

Nuo Arūno Valinsko atsilieku dvigubai, nes teisę baigiau per dešimt metų, jis, rodos, – per dvidešimt. Draugai juokauja: gerai, kad mokiausi ne medicinos, nes turbūt tebesimokyčiau. Įstojęs iškart pradėjau dirbti, nes reikėjo pinigų, o maniau, kad paprasčiausias būdas užsidirbti – eiti į radiją. Taigi nudrožiau į „Radiocentrą“, tapau žinių redaktoriumi, o mano karjeros viršūnė buvo akimirka, kai pirmasis Lietuvoje paskelbiau apie lito įvedimą. Pamenu, prieš aštuntą vakaro atbėga sušilęs Jogaila Morkūnas, kuris irgi dirbo radijuje, sako, kad „Panorama“ jau praneš apie litą, bet mes galime būti pirmieji. Taigi nulėkiau į studiją, nutraukėme Arno Klivečkos laidą ir pranešiau, kad bus įvestas litas. O mano studijos užsitęsė dėl paprastos priežasties: vieną semestrą turėjau galimybę pasimokyti viešojo administravimo Oslo universitete, grįžęs supratau, koks milžiniškas atotrūkis tarp mūsiškų ir vakarietiškų mokslų, kokias senas žinias čia mums kemša į galvas. Buvo sunku prisiversti mokytis, ėmiau praleidinėti paskaitas, galiausiai mane išmetė dėl... anglų kalbos, nors ją mokėjau puikiai, nes Norvegijoje ja ir mokiausi.

Palengvėjo?

Iš dalies. Toliau viskas klostėsi kaip filmuose apie likimo ranką: nusiminęs grįžtu namo, išlipęs iš troleibuso sutinku mamą, ji sako, kad namie guli kažkoks man adresuotas laiškas. Tai buvo Oslo universiteto kvietimas dvejus metus pastudijuoti. Ta galimybe pasinaudojau, o vėliau grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti Laisvosios rinkos institute, vėliau – kompanijose „Procter & Gamble“, „Unilever“, „Carlsberg“, paskui toptelėjo, kad gal ir reikia baigti aukštąjį mokslą. Prisiverčiau ir praėjus lygiai dešimčiai metų nuo tada, kai įstojau, gavau Vilniaus universiteto diplomą.

Nepavydėjote karjeros viršūnę pasiekusiems kurso draugams?

Ne, nes man ta profesija per daug nuobodi. Tai mokslas ir darbas itin kruopštiems žmonėms, kurie turi daug kantrybės, gerai išmano taisykles ir moka jas taikyti. Daug kur, pavyzdžiui, futbole, labiau laimi talentas nei taisyklių išmanymas, todėl man labiau patinka dirbti rinkodaros srityje, kur galiu naudotis netradiciniais sprendimais.

Supratau, kad dažnai keitėte darbus, vis ieškojote naujų galimybių, turbūt vienoje vietoje sėdėti būtų kančia?

Kai pamatau „Linkedin“, kad koks nors pažįstamas toje pačioje vietoje dirba septynerius ar dešimt metų (ir su tuo jį esą reikia pasveikinti), man norisi jam nusiųsti užuojautą. Taip, mano gyvenimo kelias šiek tiek kitoks.

Kodėl vis nepamiršdavote radijo? Trūko auditorijos ir saviraiškos?

Auditorijos lyg ir netrūko – kokius septynerius metus dėsčiau ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Bet kai mintys burbuliuoja, kai turi ką pasakyti, smagu sugalvoti kokią įdomią koncepciją ir ją realizuoti. Tai – savotiškas hobis. Prieš trejus metus su Raigardu Musnicku turėjome laidą „Aukšta klasė“, į ją kviesdavome žinomus žmones, klausinėdavome dalykų, nesusijusių su tiesiogine jų veikla. Tačiau ne visi klausytojai suprasdavo mūsų humorą: pavyzdžiui, Manto Stonkaus, kuris mėgsta sportuoti, paklausėme, kuris pratimas sporto salėje labiausiai atskleidžia merginų vidinį grožį. Taigi mes linksminomės, bet vėliau nusprendžiau, kad man nusibodo, ir pareiškiau, jog laidą baigsiu – tai retas atvejis mūsų žiniasklaidoje, nes dažniausiai laidos tiesiog uždaromos.

Iškalba nesiskundžiate, tekstus pilate be pauzių, kaip žmona namie jus pakenčia? Nebent bendro gyvenimo stažas mažas...

Na, septinti metai – tai antra mano santuoka. Su Juste susituokėme tik prieš metus, manau, kantrybės ji dar turi.

Ką veikia jūsų vaikai? Stengiatės būti tobulu tėčiu?

Iš pirmos santuokos turiu tris: Elenai 21-i, Rojui šįmet sukaks 16-a, Salomėjai – 10. Elena Edinburge studijuoja kompiuterių mokslus, juos baigusi turbūt iškart uždirbs daugiau už mane, nes to universiteto absolventai graibstomi didžiausių ir stipriausių verslo įmonių. Mūsų santykiai su ja ypatingi, kartu daug keliavome ir keliaujame: kai jai buvo 12-a, dviese iš Azerbaidžano autobusais važiavome į Iraną, Turkiją, Gruziją, po poros metų traukiniais beldėmės į Krymą, kai pradėjo studijuoti, pasiūliau skristi į JAV, bet Elenai buvo įdomiau kiti kraštai – vėl keliavome į Iraną. Kai keliaujame dviese, aplinkinių akyse matau klausimą: kas čia per pora? Nes suaugusios dukros retai nori keliauti su tėčiais. Džiaugiuosi, kad ji vis dar nori su manimi pasivažinėti motociklu, kai būna Vilniuje.

Girdėjau, tuokėtės ne Lietuvoje. Bijojote lietuviškų tradicijų?

Kadangi Justei pasipiršau lėktuve, kuris skrido virš Armėnijos, reikėjo išlaikyti žanro klasiką – tuoktis kelionėje.

Jūs taip paprastai prasibrovėte pro keleivių eiles ir parklupote ant siauro praėjimo takelio?

Skridome verslo klase, vietos klauptis tikrai užteko. Smagu, kad Justei tai buvo netikėta, o moterys juk mėgsta netikėtumus. Jei vestumeisi ją smėlėtu Balio krantu per saulėlydį, iš po palmės išlįstų smuikininkas ir imtų griežti, gal būtų ir romantiška, bet moteris jaustų, kur viskas krypsta, – nebūtų netikėtumo efekto. Mes susituokėme Niujorke: prieš parą buvome padavę dokumentus, pareigūnė labai iškilmingai ir taisyklingai ištarė mūsų vardus ir pavardes, nebuvo jokio naftalino prieskonio, kaip dar iki šiol kartais pasitaiko Lietuvoje, kai kokia teta su keistu kostiumėliu ir suraityta šukuosena pastatytu balsu ima berti klišes apie šviesų bendrą gyvenimą. Po ceremonijos nuėjome į greta esantį „Starbucks“, paprašėme ant puodelių užrašyti ne vardus, o „Just Married“, juos nufotografavome ir socialiniuose tinkluose taip pranešėme šį faktą. Mūsų abiejų darbai susiję su nuolatinėmis kelionėmis, taigi kaskart gyvename „Antišvilpiko dieną“ – lyg ji būtų pirma mūsų diena, lyg būtent dabar būtume susitikę pirmą kartą.

Tai savotiškas žaidimas?

Taip gyvenant nedingsta ugnis ir aistra. Septinti metai esame kartu, bet iki šiol išsaugojome tokius santykius, kokie buvo pradžioje. Ir dažnai pajuntame, kad abu, ko gero, gimėme ne visai toje šalyje ir ne visai tuo laiku. Mes turėjome gimti Amerikoje, man tai pati geriausia šalis pasaulyje, ten turiu darbo reikalų ir šiaip malonu leisti laiką.

Būtumėte norėjęs ten gyventi praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje? Al Capone laikais?

Ne, netolimoje ateityje – šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dalis žmonių gyvena praeityje, vadovaudamiesi kokių 1991-ųjų modeliu, kiti – 2000-ųjų modeliu, dar kiti – tokiu, pagal kurį Lietuva gyvens po dešimties metų, kaip jau dabar gyvena atviros, vakarietiškos, modernios visuomenės. Manau, mes su Juste ir esame šiek tiek ateityje. Kai skaitau profesinę literatūrą, tampa liūdna, nes daug ko rinkodaros srityje tiesiog neįmanoma pritaikyti čia ir dabar.

Yra dalykų, kurie jus ypač juokina ir nervina?

Juokindavo ir nervindavo prieš dešimt metų. Dabar suprantu, kad pokeris žaidžiamas tomis kortomis, kurias turi, o ne tomis, kurias nori turėti. Svarbu priimti žmones tokius, kokie yra, ir neimti jų vertinti, nes iš to kyla visi konfliktai. Darbas man išugdė begalinę toleranciją...

Bet iš pradžių, ko gero, kaudavotės dėl savo tiesų?

O, žinoma! Anksčiau labai gerai žinojau „kaip reikia daryti“ – tokių žmonių dar vis sutinku. Dabar nesu toks visažinis. Žmonėms, kuriuos konsultuoju, dažnai sakau, kad esu kaip gydytojas, kuris pataria: jei nori būti sveikas, mesk alkoholį, cigaretes, sveikai maitinkis, sportuok, vartok vaistus. Tada būsi sveikas, gražus ir laimingas. Taigi aš pasakau, kaip galima išspręsti kurią nors problemą, išvardinu visus būtinus žingsnius. Bet tada žmogus ima derėtis: o galima, aš sportuosiu ir sveikai maitinsiuos, bet va noriu rūkyti ir gerti. Ką galiu pasakyti? Jei būčiau labai kategoriškas peštukas, sakyčiau, kad nieko nebus. O dabar sakau – prašom, daryk, kaip tau atrodo, tiesiog rezultatas bus ne toks geras, koks galėtų būti!