Mindaugas Mickevičius-Mino: nusibodo galvoti, kad man labai nepasisekė (papildyta sausio 12 d.)
Nors žvaigždžių išsidėstymas danguje ir astrologų prognozės šiais metais nieko gero nežada, dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino (35) tiki, kad skaudesnius išgyvenimus už tuos, kuriuos patyrė pastaraisiais metais, sunku įsivaizduoti. „Pusantrų metų aš negyvenau, pavargau nuo to“, – kalbėdamas apie išsiskyrimą ir daugiau nei metus trunkantį ginčą dėl namo su buvusia mylimąja šokėja Kristina Navickaite-Tina prisipažįsta atlikėjas.
Netyla kalbos apie antrąją krizės bangą. Tu taip pat priverstas apie ją galvoti?
Šiais laikais atlikėjai koncertų turi mažiau, bet aš skųstis negaliu: kiti apskritai neturi kur pasirodyti, o mano koncertų sumažėjo penkiolika ar dvidešimčia procentų. Taip, pinigų kastuvu nebežarstau, bet gyventi galima.
Buvo metas, kai, kaip ir daugelis scenos žmonių, tiesiog maudeisi piniguose?
O tai iš ko aš namą pasistačiau?!
Kalbi apie tą, kuriame negyveni ir dėl kurio su buvusia gyvenimo drauge Tina ketinate susitikti teisme?
Apie jį... Stebuklų nebūna, pinigai iš dangaus nekrinta. Išpopuliarėjau geru metu – turėjau daug užsakymų, iš jų galėjau ir namą pasistatyti. O dabar... Dabar turbūt pagalvočiau, ar verta ir ar galiu... Tada susitaupyti namui galėjau per penkerius metus, dabar turbūt prireiktų ir penkiolikos.
Gaila, daug visko tame name užrakinta liko... Tačiau negali būti, kad neegzistuotų teisybė, kad valstybė negintų nukentėjusių nuo apgaulės, tų, kurie vien todėl, kad neturi pasirašyto dokumento, neįeina į savo namus.
Apgaulė – štai kaip vadini trejus metus trukusią draugystę?
Dabar, praėjus pusantrų metų, kai man prieš nosį buvo uždarytos durys, tai įvardiju būtent taip. Juk jei žmogus per tiek laiko net neparodė noro susitaikyti, išspręsti ginčą taikiai, galų gale – atiduoti daiktus, likusias dovanas, o įžengusiam į savo paties rankomis statyto namo teritoriją tesugebėjo iškviesti apsaugą, kitaip to nepavadinsi.
Ir aš, ir ji – abu tik laimėtume, jei viską išspręstume tyliai, ramiai.
Sulig spynos pakeitimu tavo gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis?
Iki šios draugystės gyvenau Kaune ir Vilniuje, tačiau ryžausi persikelti į Klaipėdą, kurti namus, šeimą. Ir dabar norėčiau ten gyventi, tačiau kur gyvensiu, priklausys nuo žmonių, kuriuos sutiksiu, nuo merginos, kurią įsimylėsiu ir su kuria norėsiu kurti naujus namus. Man patinka jūra, patinka bėgioti palei ją, be to, nuo Kauno į Klaipėdos pusę vyksta dauguma mano koncertų – gyventi Klaipėdoje būtų paprasčiausiai patogu. Bet kol kas negaliu to padaryti – pernelyg sunku: neturiu ten draugų, o ir nelengva, kai įvažiavęs į Klaipėdą negali pasukti vairo link namų, kuriuos savo rankomis statei trejus metus. Tai ir bėda, kad namą mes ne pirkome, o, kaip daugelis taupių lietuvių, statėmės. Kiek kainuoja įrengti lietvamzdžio vandens griovelį? Tris tūkstančius? Eikit sau – pats tą griovelį iškasiu! Židinio apdaila – dešimt tūkstančių? Išprotėjote – galiu ir pats tą židinį padailinti! Tame name nėra nė vieno kampelio, prie kurio nebūčiau prikišęs nagų. Skaudžiausia, kad name, kurį pastačiau, gyvena ar gyvens kiti. Tai žeidžia.
Kai manęs klausia, kur gyvenu, atsakau, kad namų neturiu ir neturiu kur švęsti Kalėdų. Nevadinu namais studentiško savo buto Vilniuje ar tėvų namų Kaune. Kai grįžęs radau pakeistą spyną ir ant durų priklijuotą kitos apsaugos firmos lipduką, savaitę gyvenau automobilyje prie namo – tai turbūt buvo savotiškas mano protestas prieš tai, kas vyksta.
Prieš keletą mėnesių savo gerbėjus ne juokais išgąsdinai, kai vienoje televizijos laidoje užsiminei netgi turįs minčių nusižudyti.
Nemanau, jog ką nors išgąsdinau, juolab kad ir psichologai sako: tie, kurie daug šneka apie savižudybę, niekada to nepadaro (šypsosi). Televizijos laidoje nuskambėjo tie patys žodžiai, kuriuos pasakiau pareigūnams, kai po vieno bandymo įeiti į namus atsidūriau policijos nuovadoje. Ką man daryti, kad manimi patikėtų? Ką daryti, kad žmonės nesakytų, jog tai – tik reklaminis triukas? Nusižudyti?! Nesakiau, jog tai padarysiu, – negalėčiau vien todėl, kad yra artimų, brangių žmonių, kuriuos toks mano žingsnis labai įskaudintų.
Su Tina buvote kartu trejus metus – nejaugi nebuvo nė vienos akimirkos, kurią norėtųsi prisiminti?
Be abejo, yra, ir ne viena! To, kas tarp mūsų įvyko, nelyginu su jausmais jai. Tik pasakoti apie tai nelabai galiu, nes Tina draudžia, sako, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, pasakojimais apie ją darausi sau reklamą, naudojuosi jos vardu dėl populiarumo. Aš to nesuprantu, bet jei žmogui taip atrodo – tebūnie, net jos vardo neminėsiu. Taip, gražių akimirkų būta daug – juk buvau smarkiausiai įsimylėjęs, šiam jausmui skyriau daugiausia savo dainų. Gaila, kad su šia meile susijęs ir didžiausias sukrėtimas mano gyvenime.
Praėję metai tau buvo sunkūs: besitęsiantis konfliktas dėl namo, dar kaltinimai dėl plagijavimo, avarija, kuri galėjo baigtis kur kas liūdniau. Likimo „pokštai“ tavęs negąsdina?
Tai buvo išbandymų metai. Galbūt nebuvau ganėtinai geras ir likimas už ką nors mane baudžia? Galbūt turiu sumokėti už padarytas klaidas? Tačiau jaučiu, kad viskas mano gyvenime po truputį verčiasi, manau, šie metai bus pakilimo laikotarpis. Sutinku naujų žmonių, po truputį keičiasi aplinka, atsirandą naujų potyrių. Nauji jausmai? Nežinau, ar esu jiems pasirengęs, – kol kas visi santykiai labiau pagrįsti draugiškumu. Bet jei atsiras TA, turbūt ir akys pagaliau pradės spindėti (šypsosi).
Metų sandūroje mėgstame sau ir kitiems daug pažadėti. Tavasis sąrašas – ilgas kaip niekada?
Pernai turėjau sąrašą, bet nieko iš jo neįvykdžiau. Namų neatsiėmiau, į egzotišką kelionę neišvykau, vaiko „nepasidariau“ (kvatojasi). Dabar galvoju kiek kitaip, nes matau, kad ne viskas, ką įrašau į sąrašą, mano jėgoms. Nusprendžiau tik tiek, kad patikėsiu, jog šie Visatos metai – paskutiniai ir kad šiemet gyvensiu taip, kaip anksčiau nedrįsau gyventi: mažiau skaičiuosiu, projektuosiu, pernelyg nieko neplanuosiu. Gyvenime reikia daugiau ekspromto ir atsipalaidavimo. Šitie metai tikrai bus geri. Nusibodo galvoti, kad man labai nepasisekė. Manau, vienų metų nelaimėms ir nesėkmėms užtenka.